Prie prekybos centrų, sporto klubų ir kitų įstaigų įrengtose automobilių stovėjimo aikštelėse dažnai siūloma kelias valandas automobilį laikyti nemokamai. Tačiau ši galimybė ne visuomet suteikiama automatiškai. Kartais vairuotojas privalo užregistruoti transporto priemonės numerį, aktyvuoti stovėjimą specialioje sistemoje arba laikytis kitų papildomų sąlygų.
Apie jas pamiršus, po kelių savaičių gali pasiekti pranešimas apie nesumokėtą stovėjimo mokestį. Kai kuriais atvejais reikalaujama suma gerokai viršija įprastą valandinį tarifą, todėl vairuotojai su ja nesutinka ir kelia klausimą, ar privačios aikštelės operatorius apskritai turi teisę skirti tokias baudas.
Vis dėlto privačių automobilių stovėjimo aikštelių veikla skiriasi nuo savivaldybių administruojamų mokamų stovėjimo vietų. Todėl ir reikalavimo sumokėti teisinis pagrindas, ir galimybės jį ginčyti priklauso nuo to, kokia paslauga buvo teikiama bei kokias sąlygas vairuotojas privalėjo vykdyti.
Ar stovėjimo aikštelės taisyklės galioja nieko nepasirašius?
Naudojantis privačia automobilių stovėjimo aikštele, atskiros rašytinės sutarties paprastai pasirašyti nereikia. Sutartiniai santykiai gali atsirasti vairuotojui atliekant konkrečius veiksmus – įvažiuojant į aikštelę ir paliekant joje automobilį, tačiau tam būtina sąlyga. Žmogus turi turėti realią galimybę susipažinti su naudojimosi aikštele tvarka.
Civilinio kodekso 6.719 straipsnyje numatyta, kad paslaugos teikėjas prieš sudarant sutartį privalo suteikti informaciją apie paslaugos pobūdį, jos teikimo sąlygas, kainą ir kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos kliento sprendimui. Jeigu paslaugų teikimas yra verslininko veikla, tokia informacija turi būti viešai prieinama.
Privačių aikštelių atveju tai reiškia, kad vairuotojas turi būti tinkamai informuojamas apie stovėjimo kainas, nemokamo laikotarpio trukmę, atsiskaitymo būdus ir pasekmes, kurios gali kilti nesilaikant nustatytos tvarkos.
Pavyzdžiui, jeigu prie įvažiavimo aiškiai nurodyta, kad pirmosios dvi valandos nemokamos, o vėliau taikomas nustatytas tarifas, vairuotojas negali tikėtis nemokamai laikyti automobilio visą dieną.
Tačiau jeigu svarbios sąlygos paslėptos sunkiai pastebimame informaciniame stende arba pateiktos taip, kad žmogus neturi realios galimybės su jomis susipažinti, gali kilti ginčas dėl tinkamo informavimo.
Vartotojų teisių apsaugos taisyklės įpareigoja verslininką suteikti aiškią, teisingą ir neklaidinančią informaciją. Pareiga įrodyti, kad ji buvo suteikta, tenka pačiam verslininkui.
Nemokamas stovėjimas gali priklausyti nuo vieno papildomo veiksmo
Dalis prekybos centrų taiko skirtingas sąlygas paprastiems lankytojams ir pastatuose veikiančių įstaigų klientams. Pavyzdžiui, visiems vairuotojams gali būti suteikiamos dvi nemokamos valandos, tačiau sporto klubo nariai turi galimybę automobilį laikyti keturias valandas. Vis dėlto ilgesnis nemokamas laikotarpis gali būti suteikiamas tik užregistravus automobilio valstybinį numerį.
Būtent dėl tokios tvarkos kilo ginčas, kurį 2025 m. balandžio 24 d. išnagrinėjo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT). Vilniuje, prie prekybos centro „Domus Pro“, veikiančio sporto klubo „Fitus“ lankytojas gavo 38 eurų reikalavimą už neapmokėtą automobilio stovėjimą.
Vyras buvo įsitikinęs, kad turėdamas sporto klubo narystę gali nemokamai naudotis aikštele keturias valandas. Jis taip pat teigė, kad automobilio numerių registravimo sistema kartais veikia netinkamai, todėl reikalavimą sumokėti laikė nepagrįstu, tačiau aikštelės operatorė UAB „DK investicijos“ pateikė kitokį paaiškinimą.
Pagal tuo metu galiojusią tvarką visiems prekybos centro lankytojams buvo suteikiamos dvi nemokamos stovėjimo valandos. Sporto klubo klientai galėjo pasinaudoti keturių valandų lengvata, tačiau tam reikėjo kiekvieno apsilankymo metu savarankiškai įvesti automobilio valstybinį numerį į klube esantį planšetinį kompiuterį.
Nuomos bendrovė taip pat pateikė nuotraukas, patvirtinančias, kad prie įvažiavimų į aikštelę ir pačioje aikštelėje buvo įrengti informaciniai stendai. Apie numerio registravimo tvarką sporto klubo lankytojai buvo informuojami ir klubo patalpose.
VVTAT, įvertinusi pateiktus dokumentus, pripažino, kad vairuotojas turėjo galimybę susipažinti su naudojimosi aikštele sąlygomis. Svarbi buvo ir kita aplinkybė – vartotojas nepateikė įrodymų, kad konkrečiu atveju automobilio numerio registravimo sistema neveikė ar sutriko.
Ką daryti, jeigu automobilio numerio registravimo sistema neveikia?
Automatinėse stovėjimo aikštelėse naudojamos valstybinio numerio atpažinimo kameros, mokėjimo terminalai, mobiliosios programėlės ir numerių registravimo įrenginiai. Jeigu sistema veikia netinkamai, vairuotojas gali negauti jam priklausančios lengvatos arba apskritai neturėti galimybės atsiskaityti už stovėjimą.
Tokioje situacijoje nereikėtų apsiriboti vien bandymu pakartotinai įvesti automobilio numerį. Pirmiausia verta užfiksuoti patį sutrikimą. Tai gali būti ekrano nuotrauka, telefono vaizdo įrašas ar fotografija, kurioje matomas klaidos pranešimas.
Jeigu įmanoma, reikėtų užfiksuoti ir laiką, kada buvo bandoma atlikti registraciją ar mokėjimą. Taip pat naudinga nedelsiant pranešti apie problemą aikštelės operatoriui arba įstaigos, kuriai priklauso nemokamo stovėjimo lengvata, darbuotojui.
Pavyzdžiui, jeigu sporto klube neveikia automobilio numerių registravimo įrenginys, apie tai galima informuoti registratūros darbuotoją ir paprašyti, kad sutrikimas būtų užregistruotas.
Jeigu neveikia mokėjimo terminalas, reikėtų pasitikrinti, ar operatorius siūlo kitą atsiskaitymo būdą.
Taip pat verta pabrėžti, kad vien dėlto, jog mokėjimo įrenginys neveikia, nebūtinai reiškia, jog vairuotojui automatiškai suteikiama teisė stovėti nemokamai. Tačiau operatoriaus pareiga sudaryti galimybę naudotis paslauga ir atsiskaityti už ją taip pat turi būti vertinama.
Ginčo atveju reikšminga, ar vairuotojas mėgino įvykdyti nustatytas sąlygas, ar apie sutrikimą buvo informuotas paslaugos teikėjas ir ar egzistavo kitas realiai prieinamas atsiskaitymo būdas.
Ar privačios aikštelės operatorius gali skirti baudą?
Nors reikalavimai sumokėti už stovėjimo taisyklių nesilaikymą dažnai vadinami baudomis, teisiniu požiūriu svarbu atskirti privačių operatorių taikomus mokesčius nuo administracinių nuobaudų.
Privačios aikštelės operatorius nėra valstybės institucija ir negali skirti administracinių baudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus taip, kaip tai daro įgalioti pareigūnai.
Tačiau jis gali reikalauti sumokėti už suteiktą stovėjimo paslaugą, o tam tikrais atvejais – ir sutartyje nustatytą papildomą mokestį ar netesybas dėl jos sąlygų pažeidimo.
Tokio reikalavimo pagrindas yra civiliniai sutartiniai santykiai. Pavyzdžiui, jeigu vairuotojas naudojosi mokama aikštele, bet už paslaugą nesumokėjo, operatorius gali pareikalauti atsiskaityti pagal galiojančias taisykles.
Vis dėlto tai nereiškia, kad bet koks papildomas mokestis automatiškai yra pagrįstas. Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnyje numatyta, kad nesąžiningomis gali būti pripažįstamos vartojimo sutarties sąlygos, kuriomis vartotojui nustatoma neproporcingai didelė civilinė atsakomybė už sutarties nevykdymą.
Todėl ginčijant didelį papildomą mokestį gali būti vertinama, ar jis buvo aiškiai nurodytas taisyklėse, ar vairuotojas galėjo su juo susipažinti ir ar tokia sutarties sąlyga neprieštarauja vartotojų teisių apsaugos reikalavimams.
Vien tai, kad mokestis didesnis už vienos valandos stovėjimo kainą, dar nereiškia, jog jis neteisėtas. Tačiau operatoriaus nustatyta suma negali būti laikoma neginčijama vien todėl, kad ji įrašyta aikštelės taisyklėse.
Kuo skiriasi privačios aikštelės mokestis ir savivaldybės bauda?
Automobilių stovėjimo apmokestinimas Lietuvoje vyksta pagal skirtingas teisines sistemas. Todėl gavus pranešimą apie nesumokėtą mokestį svarbu pirmiausia nustatyti, kas jį pateikė ir kokiu pagrindu.
| Situacija | Teisinis pagrindas | Kur kreiptis nesutinkant? |
|---|---|---|
| Papildomas mokestis privačioje aikštelėje | Aikštelės naudojimosi taisyklės ir sutartiniai santykiai | Į aikštelės operatorių, prireikus – į VVTAT |
| Nesumokėta savivaldybės nustatyta vietinė rinkliava | Savivaldybės tarybos patvirtinti rinkliavos nuostatai | Į rinkliavą administruojančią įstaigą |
| Administracinė bauda už stovėjimo tvarkos pažeidimą | Administracinių nusižengimų kodeksas | Skundžiama administracinių nusižengimų byloms nustatyta tvarka |
Pavyzdžiui, Vilniuje už nesumokėtą vietinę rinkliavą iš pradžių gali būti pateikiamas pranešimas su galimybe sumokėti nustatyto dydžio dienos rinkliavą. Jeigu mokestis nesumokamas per nustatytą laiką, duomenys gali būti perduodami savivaldybei administracinio nusižengimo teisenai pradėti.
Pagal Administracinių nusižengimų kodekso 418 straipsnį vietinės rinkliavos už automobilių stovėjimą mokėjimo tvarkos pažeidimas gali užtraukti administracinę baudą.
Tačiau privačios aikštelės operatoriaus atsiųstas reikalavimas sumokėti sutartyje nustatytą papildomą mokestį savaime nėra tokia administracinė nuobauda.
Svarbu ir tai, kad vien aikštelės vieta ar ją administruojančios įmonės pavadinimas ne visuomet leidžia nustatyti taikomą tvarką. Reikia patikrinti, ar konkrečioje vietoje renkama savivaldybės nustatyta rinkliava, ar teikiama atskira automobilių stovėjimo paslauga.
Gavote pranešimą po kelių savaičių. Ar dar privalote mokėti?
Privačių aikštelių operatoriai vis dažniau naudojasi automatinėmis valstybinio numerio atpažinimo sistemomis. Jos užfiksuoja automobilio įvažiavimo ir išvažiavimo laiką, o mokėjimo informacija susiejama su konkrečiu valstybiniu numeriu.
Jeigu sistema neužfiksuoja mokėjimo, vairuotojas gali sulaukti pranešimo ir gerokai vėliau, tačiau vien aplinkybė, kad reikalavimas pateiktas praėjus kelioms savaitėms, savaime nereiškia, jog jis neteisėtas.
Gavus tokį pranešimą, pirmiausia reikėtų patikrinti, ar jame tiksliai nurodyta stovėjimo data, vieta, automobilio valstybinis numeris, mokėtina suma ir jos apskaičiavimo pagrindas.
Jeigu kyla abejonių, operatoriaus galima paprašyti pateikti duomenis, kuriais remiantis nustatytas stovėjimo laikas ir neužfiksuotas mokėjimas.
Pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad vairuotojas atsiskaitė už stovėjimą, tačiau programėlėje pasirinko kitą automobilį arba įvedė klaidingą valstybinį numerį.
Tokiu atveju svarbu išsaugoti mokėjimo patvirtinimą, banko operacijos išrašą arba programėlės mokėjimų istoriją. Jeigu mokestis susijęs su konkrečiai įstaigai taikoma lengvata, naudinga pateikti ir dokumentus, patvirtinančius apsilankymą tuo metu.
O jeigu pranešimą atsiuntė skolų išieškojimo bendrovė?
Gavus skolų administratoriaus laišką, pirmiausia reikėtų patikrinti, kieno vardu reikalaujama sumokėti, kokia pagrindinė skola nurodyta ir kokios papildomos išlaidos priskaičiuotos.
Jeigu su reikalavimu nesutinkama, svarbu raštu informuoti ir aikštelės operatorių, ir skolų administratorių. Kreipimesi reikėtų nurodyti konkrečius prieštaravimus bei pareikalauti pateikti juos pagrindžiančius dokumentus.
Ar automobilio savininkas atsako, jeigu vairavo kitas žmogus?
Automobilio savininkas ir juo naudojęsis asmuo ne visada sutampa. Transporto priemonė gali būti paskolinta šeimos nariui, draugui ar kitam asmeniui, todėl reikalavimą sumokėti kartais gauna žmogus, kuris konkrečią dieną stovėjimo aikštelėje apskritai nesilankė.
Jeigu automobilio savininkas gali pagrįsti, kad stovėjimo paslauga naudojosi kitas vairuotojas, tokią informaciją reikėtų pateikti nedelsiant, o ne ignoruoti gautus pranešimus.
Kur kreiptis, jeigu aikštelės operatorius atsisako panaikinti mokestį?
Nesutikdamas su privačios aikštelės operatoriaus reikalavimu, vairuotojas pirmiausia turi raštu kreiptis į paslaugos teikėją. Pretenzijoje reikėtų nurodyti stovėjimo datą, vietą, automobilio valstybinį numerį, gauto pranešimo duomenis ir konkretų reikalavimą – pavyzdžiui, panaikinti papildomą mokestį arba perskaičiuoti prašomą sumą.
Prie kreipimosi verta pridėti turimus įrodymus: mokėjimo išrašą, stovėjimo sistemos ekrano nuotraukas, apsilankymą įstaigoje patvirtinančius dokumentus ar kitą su ginču susijusią medžiagą.
Jeigu nesutarimas kilo dėl neaiškaus ženklinimo, naudinga pateikti informacinių stendų nuotraukas. Jose turėtų matytis, kokios taisyklės buvo nurodytos vairuotojui įvažiuojant į aikštelę ir kur buvo pateiktos papildomos sąlygos.
Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymą, vartotojas į paslaugos teikėją turi kreiptis ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.
Paslaugos teikėjas privalo nemokamai išnagrinėti kreipimąsi ir, nesutikdamas su vartotojo reikalavimu, ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų pateikti motyvuotą rašytinį atsakymą.
Jeigu operatorius reikalavimą atmeta, tenkina tik iš dalies arba per nustatytą terminą neatsako, galima kreiptis į VVTAT.
Prašymas nagrinėti vartojimo ginčą turi būti pateiktas ne vėliau kaip per vienus metus nuo kreipimosi į paslaugos teikėją dienos. Tai galima padaryti per Vartotojų teisių informacinę sistemą (VTIS).
VVTAT ginčus nagrinėja nemokamai. Jos nutarimas tampa privalomas vykdyti, jeigu per 30 dienų nė viena šalis nesikreipia į teismą, prašydama ginčą nagrinėti iš esmės.
