Elektromobiliai vilioja mažomis eksploatacijos išlaidomis, tačiau didelė dalis Lietuvos ir kitų Baltijos šalių gyventojų susiduria su kasdiene problema – neturi galimybės transporto priemonės patogiai įkrauti nakties metu.
Daugiabučių kiemuose įkrovimo prieigų trūksta, o viešosios stotelės reikalauja papildomo planavimo ir dažnai kainuoja brangiau nei namų elektros tinklas. Prie infrastruktūros iššūkių prisideda ir regiono klimato sąlygos: žiemos metu elektra nuvažiuojamas atstumas sutrumpėja, o kelionės tarp šalies miestų siekia šimtus kilometrų. Tokiomis sąlygomis racionaliu pasirinkimu tampa savaime įsikraunantis hibridas, kuriam įkrovimo laidas ir stotelės nėra reikalingi.
Kaip veikia technologija ir kuo ji skiriasi nuo kitų
Savaime įsikraunančio hibrido širdis – nedidelė baterija ir elektros variklis, dirbantis kartu su benzininiu jėgos agregatu. Pavyzdžiui, šią vasarą Lietuvoje debiutavusiame „Chery Tiggo 7 HEV“ modelyje montuojamas 1,8 kWh akumuliatorius. Energija šiai baterijai gaminama naudojant benzininį variklį, tačiau nemažą dalį energijos pagaminama regeneracinio stabdymo metu.
Ši sistema iš esmės skiriasi nuo kitų rinkoje sutinkamų sprendimų. Vokiečių gamintojų, pavyzdžiui, „Volkswagen“ ar „Audi“, pamėgti švelnieji hibridai naudoja 48 voltų sistemą, kuria vien tik elektra važiuoti neįmanoma, o degalų sąnaudos sumažėja vos 5–10 procentų.
Tuo tarpu įkraunamieji hibridai turi gerokai talpesnes baterijas, kurias būtina jungti prie tinklo, o to nedarant reguliariai – prarandamas efektyvumas dėl papildomo akumuliatoriaus svorio.
Savaime įsikraunantys hibridai patys reguliuoja energijos srautus be jokio vairuotojo įsikišimo, todėl mieste, kur dažnai stabdoma ir važiuojama nedideliu greičiu, didelė maršruto dalis įveikiama vien tik elektriniu režimu.
Šios technologijos pradininkė buvo bendrovė „Toyota“, kurios 1997 metais pristatytas „Prius“ modelis ilgainiui tapo taupumo standartu. Šiandien analogiškus sprendimus siūlo ir kiti rinkos dalyviai.
Pavyzdžiui, naujos kartos kinų gamintojo „Chery“ hibridinio variklio šiluminis efektyvumas siekia 44,5 procento, o Lietuvoje šiam automobiliui suteikiama 7 metų arba 150 tūkst. kilometrų garantija, kai vokiečių automobiliai standartiškai siūlo 2–5 metų arba 100 tūkst. kilometrų garantinį laikotarpį.
Šeimos finansų matematika
Savaime įsikraunančio hibrido ekonominę naudą galima lengvai apskaičiuoti tiksliais skaičiais. Jei šeima per metus įveikia vidutiniškai 20 tūkst. kilometrų, hibridinis modelis, vartojantis vidutiniškai 5,7 litro degalų šimtui kilometrų, per metus sudegina apie 1 140 litrų benzino.
Remiantis Lietuvos energetikos agentūros duomenimis, kai vidutinė 95 markės benzino kaina siekia apie 1,70 euro už litrą, metinė degalų sąskaita sudaro apie 1 930 eurų.
Įprastas benzininis modelis, reikalaujantis apie 7 litrų šimtui kilometrų, per metus pareikalautų 1 400 litrų kuro, kas atsieitų apytikriai 2 370 eurų.
Taigi metinis skirtumas siekia apie 260 litrų degalų arba 440 eurų sutaupymą kasmet, o miesto spūstyse šis skirtumas tampa dar ryškesnis.
Kada hibridas nėra geriausias pasirinkimas?
Nepaisant pranašumų, pilnavertis hibridas nėra universalus atsakymas visiems vairuotojams. Gyventojams, turintiems nuosavą namą su įkrovimo stotele ar galimybę naudotis pigia naktine elektra, grynas elektromobilis arba įkraunamasis hibridas užtikrins mažesnę vieno kilometro savikainą.
Taip pat savaime įsikraunantis hibridas neleidžia ilgesnių atstumų įveikti vien tik elektros trauka, nes vidaus degimo variklis įsijungia kaskart prireikus didesnės galios ar išvažiavus į greitkelį.
Vis dėlto vairuotojams, gyvenantiems daugiabučiuose ir dažnai keliaujantiems ilgesnius atstumus žiemos sąlygomis, savaime įsikraunantis hibridas išlieka vienu iš praktiškiausių sprendimų, derinančių nedideles kuro sąnaudos ir visišką nepriklausomybę nuo įkrovimo laido.
