Vidurinis pirštas infliacijai? Bandome hibridinį „Dacia Duster“

Šiuolaikinė automobilių pramonė vis dažniau primena nuo realybės atitrūkusį mados šou. Gamintojai lenktyniauja, kas į prietaisų skydelį sugrūs didesnį ekraną, pasiūlys painesnę programinę įrangą ar paprašys šešiaženklės sumos už elektromobilį, kurio įkrovimo laukiant prie stotelės galima spėti perskaityti storą romaną. Tačiau „Dacia“ nusprendė plaukti visiškai prieš srovę.

Populiariausią markės visureigį nuo šiol galima įsigyti su sunkiai pranokstama kombinacija: keturių varančiųjų ratų pavara, hibridine sistema ir gamykline dujų įranga.

Užuot bandydami sekti paskui visuotines automobilių pramonės tendencijas, „Dacia“ eilinį kartą sukūrė tai, ko šiandien vairuotojams labiausiai reikia – tikrų tikriausią priešnuodį infliacijai.

„Dacia Duster“ verdiktas akimirksniu:

Privalumai: Žvyrkelių nebijanti pakaba, lengvas valdymas, iš tikrųjų gali važiuoti bekelėje, pakankamai praktiškas.

Trūkumai: Prastoka garso izoliacija važiuojant didesniu greičiu, kietokos sėdynės, hibridinės versijos kaina gali pasirodyti per didelė

1 iš 58

Atvykęs iš parodų salės

Automobilių pasaulyje egzistuoja nerašyta, bet labai liūdna taisyklė. Tarptautinėse parodose eksponuojami koncepciniai modeliai atrodo įspūdingai, tačiau pakeliui link serijinės gamybos jie praeina pro žiaurų buhalterių filtrą, kuris juos paverčia nykiomis, nuobodžiomis dėžėmis ant ratų.

Žinoma, tai galioja ne visiems, tačiau žiūrint į naujojo „Dacia Duster“ linijas apima jausmas, kad jungtinės dizainerių ir inžinierių pajėgos tiesiog užtrenkė duris prieš tų žmonių nosis, dėl kurių originalios koncepcijos prarasdavo savo išskirtinumą.

Jeigu pažvelgtumėte į dar 2021 metais pademonstruotą „Dacia Bigster“ koncepciją ir tą pačią akimirką žvilgsnį nukreiptumėte į naująjį „Duster“, pamatytumėte, jog šis visureigis serijinę gamybą pasiekė nepraradęs nė lašo brutalios agresijos. Tačiau įdomiausia yra tai, kad ši raumeninga, tarsi ekspedicijoms į tolimiausius pasaulio kraštelius paruošto automobilio išvaizda yra genialios inžinerinės apgaulės rezultatas.

Paėmus į rankas matavimo juostą paaiškėja, kad automobilio ilgis tesiekia 4,34 metro. Tai reiškia, kad naujasis modelis yra praktiškai tokio paties ilgio kaip ir jo pirmtakas. Tai laikytume didžiuliu privalumu, mat prekybos centro aikštelėje ar ankštuose daugiabučių kiemuose nereikės ieškoti išskirtinai didesnės stovėjimo vietos. Tačiau ratus nustūmus į pačius kėbulo kampučius ir išpūtus sparnus, automobilis vizualiai atrodo gerokai platesnis ir brandesnis – lyg būtų perėjęs intensyvų jėgos treniruočių kursą.

Be to, „Dacia“ dizainerių komanda priėmė dar vieną netikėtai protingą sprendimą – paskelbti karą pigaus blizgesio tuštybei. Ant kėbulo nerasite nė vienos chromu padengtos ar trapios „Piano Black“ detalės, kuri susibraižo tiesiog į ją kreivai pažiūrėjus. Blizgučius pakeitė funkcionalumas ir stebėtinas sumanumas. Priekiniuose ir galiniuose žibintuose dominuoja ryškūs Y raidės motyvai, o galinės durelės neturi tradicinių rankenėlių – jos integruotos į viršutinę pačių durelių dalį, visai kaip legendiniame „Alfa Romeo 156“ ar šiuolaikiniame „Renault Clio“.

Kita vertus, didžiausi šios filosofijos pranašumai slypi dvispalvėje apdailoje aplink ratų arkas ir buferius. Šie elementai pagaminti iš nedažyto „Starkle“ plastiko, kurio sudėtyje yra 20 proc. perdirbtų medžiagų, ir kartu yra tarsi „Dacia“ visureigio šarvai.

Siaurame miško keliuke brūkštelėjus pro šakas ar žvyrkelyje akmeniui atsitrenkus į slenkstį, pažeidimai lieka gerokai mažiau pastebimi. Smulkūs įbrėžimai paprasčiausiai pasimeta nedažyto plastiko tekstūroje.

Visgi, net ir „Dacia“ dizaineriai turi veltis į tam tikrus kompromisus. Aukštas ir plokščias variklio gaubtas bei masyvūs galiniai statramsčiai kėbului suteikia solidaus, tvirto visureigio įspūdį, tačiau sėdint prie vairo šiek tiek apriboja matymo lauką.

Parkuojantis ankštame kieme ar manevruojant tarp medžių, žvilgsnis per petį tampa gerokai mažiau naudingas – platūs galiniai statramsčiai užstoja nemažą dalį vaizdo. Todėl kasdien tenka labiau pasikliauti šoniniais veidrodėliais ir galinio vaizdo kamera.

Bandant parkuotis ankštame kieme ar manevruojant miškuose tarp medžių, dairymasis per petį praranda prasmę – galiniai statramsčiai užstoja nemažą dalį vaizdo. Todėl kasdienybėje tenka gerokai labiau kliautis šoniniais veidrodėliais ir galinio vaizdo kamera. Tai nėra kritinė problema, priverčianti atsisakyti automobilio, tačiau puikus priminimas, kad už solidžią, visureigišką išvaizdą visada tenka sumokėti nedidelę duoklę ergonomikai.

Pritaikytas ne visiems

Jeigu tikitės, kad pravėrus naujojo „Duster“ duris jus pasitiks minkštas poliuretanas, aliuminio apdaila ar jaukios odos kvapas, turite kuo skubiau grįžti į žemišką realybę. Iškart leiskite nuplėšti tą skaudų pleistrą ir pasakyti, kad salone kietas plastikas dominuoja absoliučiai visur – nuo prietaisų skydelio viršaus iki durų apmušalų.

Tačiau inžinieriai padarė tai, ko nesugebėjo ankstesnėse kartose: jie nustojo gėdytis automobilio biudžetinės kilmės. Paviršiams suteikta grubesnė tekstūra, todėl jie nebeprimena pigaus žaislinio plastiko. Tai salonas, kuriame nebaisu po savaitgalio miške viską liesti purvinais delnais ar leisti šlapiam šuniui įsitaisyti ant galinės sėdynės, mat didžiąją dalį nešvarumų galima pašalinti drėgna šluoste be didesnių ceremonijų.

Palyginti su pirmtakais, didžiausią pergalę gamintojas pasiekė ergonomikos fronte, mat „Dacia“ sugebėjo pasipriešinti madingai liečiamų ekranų tironijai. Nors centrinėje konsolėje įrengtas modernus multimedijos ekranas, klimato kontrolės funkcijos tebėra valdomos fiziniais mygtukais ir ratukais, jais galima naudotis neatitraukiant žvilgsnio nuo kelio, o tai kasdien yra gerokai svarbiau už minimalizmą, dėl kurio šiandien eina kone kas trečias automobilių dizaineris.

Kasdienį praktiškumą salone pakylėja ir „YouClip“ tvirtinimo taškų sistema. Šie po visą saloną išmėtyti kvadratiniai fiksatoriai leidžia vienu judesiu prikabinti telefono laikiklį, puodelių dėklą ar galingą LED žibintuvėlį. Tai paprasta, pigi, bet genialiai veikianti idėja, atstojanti šimtus eurų kainuojančius gamyklinius aksesuarus.

Durelių kišenės yra talpios, o virš pagrindinio daiktadėžės skyriaus įrengta papildoma lentynėlė puikiai tinka keleivio telefonui, raktams ar kitoms smulkmenoms pasidėti. Interjeras nelepina prabangiomis medžiagomis, tačiau beveik kiekvienas jo elementas turi aiškią paskirtį.

Pastebimai patobulėjo ir sėdėsena priekyje. Sėdynių užpildas tapo standesnis, o šoninės atramos geriau prilaiko kūną posūkiuose. Vairuotojui nesunku rasti patogią padėtį, tačiau po ilgesnės kelionės nugara vis tiek primena, kad ortopedinių stebuklų šiame kainų segmente tikėtis neverta. Labiausiai pasigedome geresnio juosmens atramos reguliavimo.

Persėdus į galinę eilę laukia maloni staigmena. Galimybė sukurti naują „Duster“ ant modernesnės CMF-B platformos leido efektyviau išnaudoti salono erdvę, todėl keleiviams gale vietos kojoms pakanka. Vis dėlto aukštesni nei maždaug 1,85 m keleiviai jau gali pasigesti daugiau erdvės keliams ir galvai, ypač jeigu priekyje sėdi panašaus ūgio žmogus.

Galiausiai, didžiausią praktiškumo egzaminą šis hibridas turi išlaikyti atvėrus bagažinės dangtį. Kadangi dujų bakas buvo meistriškai paslėptas po grindimis – ten, kur paprastai būna atsarginis ratas – bagažinės talpa beveik nenukentėjo.

Maždaug 400 litrų talpos bagažinė yra taisyklingos formos, pakrovimo anga plati, todėl bagažinę labai lengva užpildyti kasdieniškais pirkiniais.

Nulenkus galinių sėdynių atlošus bagažinės tūris tampa dar didesnis, leidžiantis be didesnio vargo gabenti didesnius pirkinius ar net kokį dviratį, tad pagrindiniu kompromisu galima laikyti tik tai, kad atsarginio rato vietą užėmus dujų bakui, teks pasikliauti padangų remonto rinkiniu.

Technologijų srityje – primityvumas

Kad ir kaip atkakliai „Dacia“ stengtųsi nepasiduoti visuotinei automobilių skaitmenizacijos madai, Europos Sąjungos reikalavimai įpareigoja gamintoją diegti technologijas, be kurių šiandien neapsieina nė vienas naujas automobilis.

Trečios kartos „Dacia Duster“ centrinėje konsolėje įrengtas 10,1 colio jutiklinis ekranas su, vertinant šių dienų standartais, gana paprasta programine įranga. Grafinė sąsaja ir sistemos veikimo sparta neprilygsta kelis kartus brangesniems vokiškiems ar švediškiems modeliams, tačiau ji atlieka būtent tai, ko iš jos tikimasi: leidžia greitai pasiekti, įjungti ar išjungti reikiamas funkcijas.

Sistema veikia sklandžiai, o svarbiausia – „Duster“ turi patikimai veikiančias belaides „Apple CarPlay“ ir „Android Auto“ sąsajas. Dar geriau tai, kad už šią funkciją nereikia mokėti papildomai.

„Dacia“ verta pagirti ir už tai, kad svarbiausių klimato kontrolės funkcijų nepaslėpė jutiklinio ekrano meniu. Šio sprendimo naudą ypač greitai įvertini važiuodamas duobėtu žvyrkeliu ar žiemą mūvėdamas storas pirštines: norint pakeisti temperatūrą ar padidinti ventiliatoriaus veikimo intensyvumą, nereikia taikyti pirštu į slidų ekraną.

Vis dėlto pradėjus nagrinėti gilesnius technologinius sluoksnius tampa akivaizdu, kur gamintojui teko taupyti. Pavyzdžiui, keturių kamerų „Multiview“ sistema yra itin naudinga manevruojant ankštuose kiemuose ar lėtai judant giliomis provėžomis, tačiau į ekraną perduodamo vaizdo kokybė labiau primena dešimties metų senumo išmanųjį telefoną nei kamerą, kurią norėtųsi turėti moderniame automobilyje.

Panašus kompromisas juntamas ir klausantis garso sistemos. Žemiems dažniams trūksta gylio ir galios rezervo. Melomanams su tuo greičiausiai teks susitaikyti arba ieškoti papildomų garso sistemos patobulinimų.

Persikėlus prie saugumo asistentų, „Dacia“ vėl nustebina genialiu paprastumu. Griežti Europos Sąjungos reglamentai privertė automobilį užpildyti privalomomis elektroninėmis auklėmis: avarinio stabdymo sistema, eismo juostos palaikymu ir kelio ženklų atpažinimu. Tačiau kairėje vairo pusėje inžinieriai sumontavo fizinį „My Safety“ mygtuką.

Kol prabangių limuzinų vairuotojai kaskart užvedę variklį priversti klaidžioti meniu labirintuose, kad nutildytų įkyrų greičio viršijimo pypsėjimą ar dirbtinį vairo plėšimą iš rankų, „Duster“ salone problema išsprendžiama per sekundę.

Dviem greitais šio klavišo paspaudimais automobilis paklūsta jūsų iš anksto susikonfigūruotam profilui: palieka tas sistemas, kurios padeda kelyje (pavyzdžiui, puikiai ir tiksliai veikiantį aklosios zonos stebėjimą), ir akimirksniu išjungia tas, kurios erzina.

O išjungti eismo juostos palaikymo asistentą tikrai verta, ypač išvažiavus iš automagistralės į siauresnį Lietuvos regioninį kelią ar žvyrkelį. Dėl nusitrynusių linijų, minkštesnės pakabos ir lengvo vairo mechanizmo staigus elektronikos įsikišimas posūkiuose sukuria nervingą ir gana nenatūralų pojūtį, kurio norėtųsi vengti.

Pagreitį reikia matuoti sutaupytais eurais

Būdama „Renault Group“ koncerno dalimi, „Dacia“ savo variklių gamą formuoja atsižvelgdama į tendencijas prancūzų markės būstinėje. Tai reiškia, kad jėgainių gama buvo suprojektuota siekiant dviejų esminių tikslų – mažų degalų sąnaudų ir minimalių eksploatacijos kaštų.

Ir ši naujausia „Dacia Duster“ modifikacija yra tarsi tiesioginis atsakymas į racionalaus Lietuvos vairuotojo maldas. Inžinieriai čia suporavo modernią hibridinę pavarą su gamykline dujų įranga, o galutinis rezultatas kalba pats už save.

Mieste automobilis didžiąją laiko dalį rieda naudodamas elektros energiją, o sunaudojus abiejų degalų bakų atsargas, bendras nuvažiuojamas atstumas be jokių sustojimų degalinėje gali viršyti 1 000 ar net 1 300 kilometrų. Šiais laikais, kai kelionės dažnai planuojamos pagal įkrovimo stotelių užimtumą ar svyruojančias degalų kainas, toks rezervas suteikia absoliučią laisvę. Kad ir kokiame užkampyje būtumėte.

Vertinant vien techninius duomenis, ši jėgainė didelio įspūdžio nedaro. Hibridinė sistema išvysto 150 AG, tačiau maždaug 1 500 kilogramų sveriančiam automobiliui tokios galios visiškai pakanka. „Duster“ juda užtikrintai, leidžia patogiai įsilieti į eismą ir nekelia jausmo, kad kiekvieną lenkimą reikia planuoti prieš kelis kilometrus.

Didžiausią savo potencialą hibridinė pavara atskleidžia mieste ir spūstyse. Elektros variklis automobiliui suteikia netikėto guvumo, kuris ypač praverčia pajudant iš vietos, įsiliejant į intensyvų eismą ar norint staigiau persirikiuoti.

Automatinė pavarų dėžė su hibridine sistema suderinta sklandžiai ir civilizuotai. Nors naudojama dviejų sankabų transmisija, „Dacia“ inžinieriams pavyko beveik visiškai pašalinti tokio tipo pavarų dėžėms kartais būdingą trūkčiojimą pajudant ir delsą perjungiant pavaras.

Vis dėlto didžiausią įspūdį palieka ne galios rodikliai, o tai, kaip sklandžiai tarpusavyje veikia skirtingi energijos šaltiniai. Norint pradėti naudoti dujas, vairuotojui pakanka paspausti vieną mygtuką. Nereikia išsitraukti burtų lazdelės, iš naujo užvesti variklio ar atlikti papildomų ritualų. Apie pasikeitusį režimą informuoja prietaisų skydelyje rodoma informacija, tačiau pagal variklio garsą ar automobilio reakcijas tai pastebėti sunku.

Variklis ir toliau dirba tolygiai, o trauka ne tik nesumažėja, bet kai kuriomis aplinkybėmis net atrodo šiek tiek geresnė. Vienintelis realus ir apčiuopiamas skirtumas – jūsų kasdienės kelionės akimirksniu tampa perpus pigesnės.

Lietuviškų žvyrkelių karalius

Jeigu prie „Dacia Duster“ vairo sėsite tikėdamiesi sportiško tikslumo ar šiurpuliukus keliančio azarto vingiuotame kelyje, iškart verta perspėti – lūkesčius teks gerokai sutramdyti.

Vairo mechanizmas sureguliuotas taip, kad automobiliu būtų kuo lengviau manevruoti daugiabučių kiemuose ir stovėjimo aikštelėse. Galbūt tai nuskambės kiek grubiai, tačiau vairas čia pirmiausia skirtas važiavimo krypčiai nurodyti. Nei daugiau, nei mažiau.

Minkšta pakaba ir aukštas svorio centras taip pat išprovokuoja kėbulo pasvyrimus staigiau persirikiuojant ar aštriau įveikiant posūkį. Tačiau vėlgi – tai nėra pavojingas ar neprognozuojamas automobilio elgesys, o tiesiog natūralios fizikos pasekmės. Jos tik dar kartą primena, kad šis visureigis buvo sukurtas ramiam ir užtikrintam judėjimui link norimo tikslo, o ne idealių trajektorijų ieškojimui pakeliui į „Nemuno žiedą“.

Iš tiesų, visus priekaištus galima atleisti tą pačią sekundę, kai automobilio ratai palieka lygią dangą. Išsukus į duobėtą rajoninį keliuką ar tarka pavirtusį žvyrkelį, „Duster“ pakaba pademonstruoja savo tikrąjį potencialą.

Priekyje naudojama patikrinta „MacPherson“ tipo konstrukcija, o keturiais ratais varomose versijose gale montuojama daugiasvirtė pakaba. Tokia kombinacija leidžia ratams efektyviai filtruoti nelygų paviršių ir geriau išlaikyti sukibimą sudėtingesnėmis sąlygomis.

Važiuojant tokiais keliais pakaba nebilda, neperduoda aštrių smūgių į keleivių nugaras ir stebėtinai gerai slopina net gilesnes duobes. O 21 cm kėbulo prošvaisa suteikia absoliučią ramybę tiems, kas mieste bijo lipti ant aukštų bortelių, ar tiems, kurie turi sodybą, iki kurios veda miško keliukas su gilesnėmis provėžomis.

Kita vertus, dviprasmiški pojūčiai apima vertinant automobilio garso izoliaciją. Lyginant su pirmtaku, „Dacia“ šioje srityje akivaizdžiai patobulėjo. Mieste ar užmiestyje priekaištauti dėl akustinio komforto nėra reikalo, mat hibridinė pavara veikia sklandžiai, o variklio skyrius taip pat izoliuotas neblogai. Tačiau išvažiavus į greitkelį pasijaučia, kad gamintojo biudžetas nėra begalinis.

Spidometro rodyklei pasiekus, pavyzdžiui, 120 km/val. greitį, kampuotos kėbulo formos ir masyvūs šoniniai veidrodėliai neišvengiamai sukelia akivaizdžiai girdimą aerodinaminį vėjo šniokštimą.

Prie jo prisideda ir iš po ratų arkų sklindantis padangų gaudesys, ypač važiuojant šiurkštesniu asfaltu. Tai netrukdo kalbėtis su keleiviais, tačiau aiškiai parodo, kad siekiant išlaikyti patrauklią automobilio kainą, tam tikrose srityse „Dacia“ inžinieriams teko veltis į kompromisus.

Funkcija turi būti svarbesnė už formą

„Dacia“ jau kurį laiką pabrėžia, kad automobilius kuria vadovaudamasi kitokia filosofija nei daugelis konkurentų. Užuot aklai vijęsi kiekvieną naują tendenciją, gamintojo inžinieriai daugiausia dėmesio skiria tam, kas iš tiesų svarbu racionaliam vairuotojui – žmogui, kurį kitų markių rinkodaros skyriai neretai palieka nuošalyje.

Bent jau Lietuvoje tipiniam „Dacia“ pirkėjui kur kas mažiau rūpi skaitmeninių blizgučių gausa ar penkiomis kryptimis masažuojančios sėdynės. Jam svarbesnė prieinama kaina, nedidelės eksploatavimo išlaidos ir aiškus funkcionalumas, maloniai primenantis paprastesnius, tačiau patikimus ankstesnių kartų automobilius.

Vertinant „Dacia Duster“ būtent per šią prizmę, lengva suprasti jo populiarumą Lietuvoje ir visoje Europoje. Dabartiniame ekonominiame kontekste automobiliai, siūlantys ne įspūdingiausią technologijų sąrašą, o daugiausia realios naudos už sumokėtus pinigus, tampa vis aktualesni.

Jeigu gamintojas dar pagerintų garso izoliaciją ir sumontuotų ilgesnėms kelionėms geriau pritaikytas sėdynes, „Duster“ priartėtų prie reto universalaus automobilio idealo. Jo galimybių visiškai pakaktų didžiajai daliai Lietuvos vairuotojų, o racionalių argumentų rinktis ką nors gerokai brangesnio liktų vis mažiau.