Apie senus automobilius iki šiol dažnai sakoma, kad jie buvo „pagaminti kaip tankai“. Stori statramsčiai, sunkios durys ir masyvi išvaizda kuria tvirtumo įspūdį, tačiau saugumo bandymai ne kartą parodė, kad įspūdis ir reali apsauga smūgio metu nėra tas pats.
JAV kelių saugumo organizacija IIHS tai dar kartą pademonstravo surengdama dviejų skirtingų epochų „Chevrolet Blazer“ susidūrimo bandymą.
Vienoje pusėje – 1996 m. pagamintas modelis, kitoje – 2026 m. „Blazer“. Tarp jų – trys dešimtmečiai saugos sistemų ir bandymų metodikos pažangos.
Senasis „Blazer“ smūgio neatlaikė
Bandymas atkartojo IIHS naudojamą vidutinio persidengimo priekinio smūgio scenarijų. Tokiu atveju smūgis tenka ne visam automobilio priekiui, o tik jo daliai, todėl apkrova stipriai veikia kėbulo struktūrą, vairuotojo zoną ir priekinę salono dalį.
Naujojo „Chevrolet Blazer“ kėbulas smūgio energiją sugėrė taip, kaip ir turėtų šiuolaikinis automobilis. IIHS vertinimu, tokio automobilio vairuotojas realioje avarijoje greičiausiai atsipirktų sumušimais ir nubrozdinimais.
Bandymuose naudoto 1996 m. modelio vaizdas po smūgio buvo visai kitoks. Smūgio jėga deformavo saloną, į vairuotojo pusę pasislinko prietaisų skydelis ir vairo kolonėlė, o smarkiai pažeista konstrukcija parodė, kad senesni automobiliai labiau primena kartonines dėžes.
Gyvybes išgelbėja ne tik oro pagalvės
Senasis „Blazer“ turėjo oro pagalvę, tačiau ji negalėjo kompensuoti silpnesnės kėbulo struktūros. IIHS pabrėžia, kad vertinant saugumą svarbi ne tik viena matoma detalė, bet eilę skirtingų veiksnių. Pavyzdžiui, kaip deformuojasi kėbulas, kaip pasikeičia pedalų, vairo, prietaisų skydelio pozicija ir pan.
Todėl organizacijos atstovai vertindami senojo automobilio saugumą pabrėžia, kad realioje avarijoje vairuotojui grėstų sunkūs galvos, kaklo ir kojų sužalojimai. Gali būti ir taip, kad pasekmės būtų ir mirtinos.