„Aston Martin“ ir „Zagato“ inžinieriai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje padovanojo pasauliui vieną rečiausių ir geidžiamiausių sportinių automobilių – „Aston Martin V8 Zagato“.
Šis modelis, kurio nuo 1986 iki 1990 metų pagaminti vos 89 vienetai, tapo tikra sensacija tarp greičio ir estetikos mylėtojų. Ribota (52 kupė ir 37 kabrioletai) modelio gamyba užtikrino, kad šiandien automobilių entuziastai už gerai išlaikytą egzempliorių yra pasiryžę sumokėti sumas, prilygstančias šimtams tūkstančių eurų.
Ilgas kelias iki aštuonių cilindrų
Naujojo flagmano pagrindu tapo dar septintojo dešimtmečio pabaigoje lenkų inžinieriaus Tadeuszo Mareko pradėtas kurti V8 variklio projektas.
Kol variklis buvo tobulinamas, „Aston Martin“ išleido tarpinį „DBS“ modelį su senuoju šešių cilindrų agregatu. Tačiau kai aštuonių cilindrų jėgainė pagaliau tapo realybe, britų markės vadovai nusprendė, jog atėjo laikas išskirtiniam projektui, ir kreipėsi į garsiąją „Zagato“ studiją Milane.
Šis bendradarbiavimas įgavo pagreitį po 1984 metų parodos Ženevoje. Italų dizaineris Giuseppe Mittino gavo užduotį atkartoti legendinio „DB4 GT Zagato“ dvasią, tačiau kartu jis turėjo automobilį paversti moderniu ir lengvu.
Trumpesnė, 2610 milimetrų siekianti ratų bazė ir pašalintos galinės sėdynės leido sukurti griežtų proporcijų dvivietį sportinį automobilį.
Susidomėjimas buvo toks didelis, kad pirmieji pirkėjai, vien už teisę įsigyti šį modelį, klodavo 15 tūkstančių svarų avansą net nematę automobilio gyvai.
Techniniai parametrai, pranokę lūkesčius
„Aston Martin V8 Zagato“ buvo varomas masyvaus, priekyje išilgai sumontuoto 5,3 litro V8 variklio su dvigubais viršutiniais paskirstymo velenėliais.
Preciziški cilindrų (100 mm skersmens) ir stūmoklių eigos (85 mm) matmenys, suporuoti su keturiais „Weber“ karbiuratoriais ir 10,2:1 suspaudimo laipsniu, leido išgauti 432 arklio galias.
Milžiniška variklio galia buvo perduodama per „Borg & Beck“ vieno disko hidraulinę sankabą bei „ZF“ penkių pakopų mechaninę dėžę, lėmė, kad 1650 kilogramų sveriantis kupė 100 km/val. pasiekdavo per 5 sekundes.
Be to, standartinėje komplektacijoje buvo visi būtiniausi to meto patogumai: nuo savaime užsiblokuojančio diferencialo iki oro kondicionieriaus ir vairo stiprintuvo.
Visas gamybos procesas vyko dviem etapais – variklį ir važiuoklę surinkus Didžiojoje Britanijoje, bazė buvo plukdoma į Italiją galutiniam kėbulo sujungimui.
Pono Byno nuotykiai trasoje
Vienu iš šių retų automobilių įsigijo ir garsusis britų komikas Rowanas Atkinsonas, pasauliui geriausiai žinomas kaip legendinis Ponas Bynas.
Visgi 1988 metais jis įsigijo šiek tiek naudotą automobilį ne ramiems sekmadienio pasivažinėjimams, o turėdamas itin ambicingą tikslą – dalyvauti mėgėjiškose automobilių sporto varžybose.
Siekdamas paversti išskirtinį kupė tikru trasų ginklu, aktorius išsiuntė automobilį į specializuotas dirbtuves. Čia variklio galia buvo padidinta net iki 489 arklio galių, o kėbulas ir važiuoklė paruošti pagal griežtus saugumo reikalavimus.
Tokia lenktyninė transformacija R. Atkinsonui atsiėjo stulbinančią 220 tūkstančių svarų sterlingų sumą. Ši investicija ilgą laiką pateisino lūkesčius, tačiau 2001 metais automobilių entuziastų suvažiavime aktorius nesuvaldė galingo bolido ir patyrė skaudžią avariją.
Visgi po incidento automobilis neliko dūlėti garaže – jis buvo meistriškai suremontuotas, leidžiant R. Atkinsonui tęsti dalyvavimą mėgėjiškose lenktynėse iki 2007 metų.
Būtent tuomet britų žvaigždė priėmė sprendimą trauktis iš mėgėjiško sporto ir parduoti ilgametį savo trasų partnerį.
Nors tuo metu už automobilį pavyko gauti palyginti kuklią 122 tūkstančių svarų sterlingų sumą, laikas parodė, kad tai galėjo būti labai naudinga investicija.
Klasikinių automobilių rinkos ekspertų vertinimu, šiandien tokio išskirtinio egzemplioriaus kaina neabejotinai viršytų 500 tūkstančių svarų ribą.