Šiandien „Fiat Tempra“ retai patenka į automobilių entuziastų pokalbius. Tai nėra modelis, apie kurį kuriamos legendos ar dėl kurio kolekcininkai varžosi aukcionuose. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kaip tipiškas 10-ojo dešimtmečio pradžios sedanas – kampuotas, santūrus ir sukurtas tiems, kuriems reikėjo praktiško šeimos automobilio.
Vis dėlto toks įspūdis ne visai teisingas. „Tempra“ buvo svarbi platesnės „Fiat“ pertvarkos dalis. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Italijos gamintojas turėjo atnaujinti savo modelių gamą, gerinti kokybę ir atsakyti į vis stipresnę konkurenciją iš Vokietijos, Prancūzijos ir Japonijos gamintojų.
„Fiat Tipo“ tapo pirmuoju aiškiu ženklu, kad Turine prasideda naujas etapas, o „Tempra“ turėjo šią formulę perkelti į tradiciškesnį sedanų ir universalų segmentą.
Inžinierių gudrybė leido sutaupyti milijonus
„Fiat Tempra“ pasirodė 1990 metais kaip „Regata“ modelio įpėdinė. Šis modelis buvo skirtas tiems pirkėjams, kuriems praktiškas „Tipo“ hečbekas atrodė per jaunatviškas arba per mažai solidus.
Daugelyje rinkų sedanas vis dar buvo siejamas su aukštesne padėtimi visuomenėje, todėl Italijos gamintojui reikėjo automobilio, galinčio drąsiai stoti į kovą prieš „Volkswagen Jetta“, „Opel Vectra“, „Ford Sierra“, „Peugeot 405“ ir kitus panašios klasės atstovus.
Reikia iškart pabrėžti, kad „Fiat Tempra“ buvo sukurta naudojantis moduline „Fiat“ grupės inžinierių sukurta platforma. Tai buvo itin svarbus sprendimas, nes ta pati platforma tapo pamatu ir kitiems garsiems gamintojo kūriniams, tokiems kaip „Lancia Dedra“ bei „Alfa Romeo 155“.
Toks sprendimas leido smarkiai sumažinti kūrimo išlaidas, bet kartu paliko užtektinai erdvės skirtingam automobilių įvaizdžiui sukurti. „Lancia Dedra“ buvo labiau skirta komfortui ir prabangai, „Alfa Romeo 155“ išsiskyrė sportiškesne dvasia, o „Fiat Tempra“ atliko racionalaus, erdvaus ir praktiško šeimos automobilio vaidmenį.
Būtent dėl šios priežasties pastarasis modelis neatrodė toks išraiškingas kaip kai kurie kiti itališki automobiliai. Jo tikslas buvo ne šokiruoti praeivius išskirtinėmis linijomis, o įtikinti pirkėją, kad gamintojas geba sukurti brandžią, pakankamai šiuolaikišką ir kasdienėms kelionėms puikiai tinkančią transporto priemonę.
Lankėsi vėjo tunelyje
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje toli gražu ne visi automobilių gamintojai skyrė pakankamai dėmesio oro pasipriešinimui.
Visgi Italijos bendrovė šioje srityje atliko didžiulį darbą. Šio modelio kėbulo linijos buvo kruopščiai gludinamos vėjo tunelyje, o galutinis rezultatas pagal to meto standartus atrodė tiesiog puikiai. Sedano oro pasipriešinimo koeficientas siekė vos 0,28.
Tai buvo itin reikšmingas rodiklis šeimyniniam automobiliui, kurio forma iš pažiūros neatrodė labai aptaki. Palyginimui galima pasakyti, kad daugelis to meto konkurentų kelyje grūmėsi su gerokai prastesniais aerodinaminiais duomenimis.
Juolab, pavyzdinė aerodinamika vairuotojams suteikė labai apčiuopiamos praktinės naudos. Tai padėjo efektyviai mažinti degalų sąnaudas, slopino vėjo keliamą triukšmą važiuojant didesniu greičiu ir užtikrino puikų stabilumą lekiant greitkeliu. Nors tokios savybės sunkiai tiko ryškiems reklaminiams plakatams, automobilį įsigijusioms šeimoms jos reiškė labai daug.
Įspūdingas prietaisų skydelis tapo galvos skausmu
Vienas įdomiausių šio itališko modelio bruožų slėpėsi pačiame salone. Geriau įrengtose versijose vairuotojus pasitikdavo skaitmeninis prietaisų skydelis. Tuo metu dalis Europos gamintojų aktyviai eksperimentavo su elektronika ir bandė įvairaus dydžio modeliams suteikti išskirtinį ateities įspūdį.
Šioje srityje ypač pasižymėjo prancūzų ir italų inžinieriai. Gamintojas norėjo aiškiai parodyti, kad šeimoms skirtas automobilis neturi būti nuobodus, todėl pirkėjams pasiūlė spalvotą ekraną bei modernų kelionės kompiuterį.
Įjungus degimą toks skydelis atrodė gerokai efektingiau nei įprasti analoginiai prietaisai. Modernus skydelis rodė ne tik važiavimo greitį ar degalų likutį, bet ir svarbią informaciją apie bendrą transporto priemonės būklę. Šiandien tokie sprendimai mums atrodo visiškai savaime suprantami, tačiau anuomet jie kūrė neįtikėtiną futuristinį įspūdį.
Visgi tuometinė elektronika toli gražu ne visada garsėjo nepriekaištingu patikimumu. Būtent dėl šios priežasties inovatyvūs ekranai vėliau kai kuriems savininkams tapo ne tik pasididžiavimo šaltiniu, bet ir nemažu galvos skausmu ieškant meistrų automobiliui sugedus.
Pagalvojo ir apie bekelės gerbėjus
1992 metais modelio gamoje atsirado viena įdomiausių versijų. Tai buvo erdvus universalas su keturių varančiųjų ratų pavara, skirtas tiems vairuotojams, kuriems reikėjo ne tikro visureigio, o tiesiog praktiško automobilio su geresniu sukibimu prastesnėmis eismo sąlygomis.
Ši versija iš gamyklos išriedėdavo su 2,0 litrų darbinio tūrio keturių cilindrų benzininiu varikliu. Nors Europoje šis modelis netapo didžiuliu pardavimų hitu, pati inžinierių idėja buvo itin racionali.
Tuo laikotarpiu keturių varančiųjų ratų pavara šeimyniniuose universaluose dar toli gražu nebuvo toks įprastas reiškinys kaip šiandien, todėl italų pasiūlymas atrodė labai drąsiai ir nestandartiškai.
„Tempra SW 4×4“ nebuvo priekiniais ratais varomas universalas, kuris galinę ašį prijungdavo tik praslydus ratams. Tai buvo nuolatinės visų varančiųjų ratų pavaros sistema. Įprastomis sąlygomis centrinis diferencialas sukimo momentą tarp ašių skirstė santykiu 56:44 – didesnė jo dalis teko priekiniams ratams, tačiau galinė ašis taip pat buvo varoma nuolat.
Kai viena ašis pradėdavo suktis greičiau už kitą, pavyzdžiui, ant šlapios ar slidžios dangos, įsijungdavo klampioji mova. Ji ribodavo greičių skirtumą tarp priekinės ir galinės ašies, todėl dalis traukos būdavo efektyviau perduodama tiems ratams, kurie turėjo daugiau sukibimo. Tai buvo mechaninis sprendimas, nereikalavęs vairuotojo įsikišimo, tačiau jis veikė ne taip greitai ir ne taip efektyviai kaip šiuolaikinės elektronikos valdomos visų varančiųjų ratų pavaros sistemos.
Kova su prasta reputacija
1993 metais „Fiat Tempra“ sulaukė labai laukto atnaujinimo. Nors iš pirmo žvilgsnio pokyčiai atrodė ganėtinai kuklūs ir ne tokie radikalūs, pirkėjai išvydo atnaujintas priekines groteles bei pakeistas salono detales. Kartu gamintojas pasiūlė naujus įrangos lygius ir aprūpino automobilį geresniais komforto įrangos bei saugumo sprendimais.
Vis dėlto šis atnaujinimas buvo reikšmingas ne tik dėl pasikeitusios išvaizdos. Ankstyvieji 10-ojo dešimtmečio „Fiat“ automobiliai ne visada galėjo pasigirti gera reputacija dėl surinkimo kokybės, elektronikos patikimumo ar atsparumo rūdims.
Todėl inžinieriams teko ne vien patobulinti dizainą, bet ir pagerinti kasdienį „Tempra“ patikimumą. Gamintojas stiprino kėbulo konstrukciją, gerino antikorozinę apsaugą ir šalino ankstyviesiems modeliams būdingus trūkumus, tarp jų – elektronikos sutrikimus, vandens pratekėjimą į saloną ir kai kurių variklių polinkį naudoti daugiau alyvos.
Brazilijoje „Tempra“ pradėjo naują gyvenimą
Europoje šis modelis ilgainiui užleido vietą naujesniems gamintojo kūriniams, tačiau Brazilijoje jo istorija susiklostė gerokai įdomiau. Ten gamyba prasidėjo 1991 metais ir sėkmingai tęsėsi iki pat 1998 metų. Per šį laikotarpį Pietų Amerikos valstybėje buvo pagaminta daugiau kaip 204 tūkstančiai šių automobilių.
Brazilijos rinkoje šis automobilis įgijo visiškai kitokį statusą nei Senajame žemyne. Jei Europoje tai buvo tiesiog racionalus šeimyninis sedanas, priverstas aršiai konkuruoti su gausybe panašaus dydžio varžovų, tai Pietų Amerikoje jis vertintas kaip gerokai aukštesnio lygio modelis. Vietos pirkėjams jis atrodė erdvesnis, solidesnis ir šiuolaikiškesnis už didžiąją dalį „Fiat“ modelių.
Būtent dėl šių priežasčių Brazilijoje pardavinėtas modelis nebuvo vien tik akla europietiško varianto kopija. Vietos rinkai inžinieriai paruošė unikalią dviejų durų versiją, kuri Europoje taip niekada ir nepasirodė.
Pietų Amerikos rinkai milžinišką reikšmę turėjo ir pažangus 16 vožtuvų variklis. Dviejų litrų darbinio tūrio motoras leido gamintojui drąsiai girtis ne tik erdve ar prabanga, bet ir akivaizdžiu technologiniu pranašumu, mat tuomet Brazilijoje tokie varikliai dažniau buvo montuojami į prestižinių gamintojų modelius, o ne visiems įperkamą „Fiat“.
Būtent todėl Pietų Amerikos etapas laikomas viena įdomiausių šio itališko modelio istorijos dalių. „Fiat“ nebandė europiečiams jau nebeįdomaus modelio įsiūlyti brazilams. Vietoje to, „Fiat“ inžinieriai jį tobulai pritaikė vietos rinkos poreikiams, suteikė unikalų charakterį ir pavertė automobiliu, kuris visiems laikams pakeitė požiūrį į šį Italijos gamintoją.