Po nedidelės avarijos abu vairuotojai sustoja šalikelėje, apžiūri apgadintus automobilius ir užpildo eismo įvykio deklaraciją. Vienas jų pripažįsta savo kaltę, pasirašo dokumentą, o nukentėjęs vairuotojas kreipiasi į draudimo bendrovę. Atrodytų, visi formalumai sutvarkyti, belieka sulaukti išmokos.
Tik po kelių savaičių automobilio savininką pasiekia netikėtas atsakymas – draudikas atsisako atlyginti žalą. Nors abu eismo įvykio dalyviai susitarė dėl avarijos aplinkybių, draudimo bendrovė suabejojo jų pateiktais paaiškinimais. Panašūs ginčai Lietuvoje pasiekia ne tik draudikų vadovus, bet ir Lietuvos banką.

Kokią galią turi eismo įvykio deklaracija?
Nedidelių avarijų metu vairuotojai paprastai apsieina be policijos pagalbos. Jeigu žmonės nenukentėjo, nėra įtarimų dėl neblaivumo, o eismo įvykio dalyviai sutaria dėl jo aplinkybių, pakanka užpildyti deklaraciją.
Joje nurodoma susidūrimo vieta, laikas, transporto priemonių duomenys, matomi apgadinimai ir nubraižoma eismo įvykio schema. Vairuotojai dokumentą patvirtina savo parašais.
Deklaracijoje taip pat yra laukelis, kuriame vienas iš eismo įvykio dalyvių gali pripažinti atsakomybę už avariją. Toks prisipažinimas yra svarbus įrodymas, tačiau draudimo bendrovė neprivalo juo besąlygiškai vadovautis.
Tai dar 2018 metais išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjęs ginčą dėl eismo įvykio metu apgadintų automobilių.
Teismo vertinimu, deklaracija pirmiausia skirta faktinėms avarijos aplinkybėms užfiksuoti. Joje išreikštas kaltės pripažinimas atspindi paties vairuotojo vertinimą, bet nėra galutinis sprendimas dėl jo civilinės atsakomybės.
Spręsdamas dėl draudimo išmokos, draudikas privalo įvertinti ir kitus turimus duomenis. Jeigu deklaracijoje nurodytos aplinkybės prieštarauja automobilio apgadinimams, nuotraukoms ar kitai informacijai, gali būti atliekamas papildomas tyrimas.
„Toyota“ vairuotojas pripažino kaltę, bet „Porsche“ savininkė išmokos negavo
Puikus to pavyzdys galėtų būti 2025 m. rugsėjo 5 d. įvykusi avarija, kurios metu susidūrė du automobiliai – „Porsche Panamera“ ir „Toyota Corolla Verso“. Po avarijos vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje „Toyota“ vairuotojas pripažino atsakomybę už susidūrimą.
Apgadinto „Porsche“ savininkė kreipėsi į „Toyota“ vairuotojo civilinę atsakomybę apdraudusią bendrovę „Balcia Insurance“, prašydama atlyginti patirtą žalą.
Tačiau draudikui kilo abejonių dėl abiejų vairuotojų pateiktų paaiškinimų. Bendrovė nusprendė užsakyti nepriklausomą ekspertinį tyrimą, kurio metu buvo vertinamos avarijos vietoje padarytos nuotraukos, automobilių apgadinimai, jų padėtis po susidūrimo ir vairuotojų parodymai. Eksperto išvados gerokai skyrėsi nuo to, ką nurodė patys eismo įvykio dalyviai.
„Porsche“ vairuotojas aiškino, kad pagrindiniu keliu važiavo maždaug 40–50 km/val. greičiu. Pastebėjęs iš šalutinio kelio išvažiuojančią „Toyota“, jis pradėjo stabdyti, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko.
„Toyota“ vairuotojas taip pat patvirtino išvažiavęs iš šalutinio kelio. Pasak jo, prieš sankryžą buvo sustojęs, įsitikino, kad pagrindiniu keliu niekas neatvažiuoja, o pradėjęs judėti pastebėjo artėjantį „Porsche“ ir bandė stabdyti, tačiau ekspertas nustatė kitokias aplinkybes.
Pagal automobilių apgadinimus, ratų pėdsakus ir atliktus skaičiavimus, „Toyota“ prieš susidūrimą važiavo maždaug 30 km/val. greičiu, o „Porsche“ tuo metu stovėjo arba judėjo ne didesniu kaip 5 km/val. greičiu.
Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad „Porsche“ prieš pat smūgį ne stabdė važiuodamas 40–50 km/val. greičiu, kaip teigė jo vairuotojas, o labai nedidelį atstumą judėjo ir sustojo.
Abejonių sukėlė ir „Toyota“ judėjimo trajektorija. Eksperto vertinimu, automobilio padėtis, greitis ir ratų pėdsakai neatitiko vairuotojo nurodytų veiksmų sankryžoje.
Be to, ištyrus automobilių sugadinimus nustatyta, kad abu jie dar prieš šį susidūrimą turėjo reikšmingų apgadinimų, nors vairuotojai tvirtino priešingai.
Gavusi ekspertinio tyrimo išvadas, „Balcia Insurance“ 2025 m. lapkričio 13 d. informavo „Porsche“ savininkę, kad draudimo išmoka nebus mokama.
Moteris su tokiu sprendimu nesutiko ir kreipėsi į Lietuvos banką. Jos teigimu, draudikas nepagrįstai ignoravo „Toyota“ vairuotojo prisipažinimą. Pareiškėja taip pat abejojo eksperto išvadomis, nes šis pats avarijos vietoje nedalyvavo.
Ginčą nagrinėjęs Lietuvos bankas įvertino abiejų šalių pateiktus dokumentus ir ekspertinio tyrimo rezultatus. Institucija nustatė, kad eksperto išvados buvo pagrįstos objektyviais duomenimis, o „Porsche“ savininkė nepateikė įrodymų, kurie leistų suabejoti atliktu tyrimu.
2026 m. kovo 9 d. sprendimu Lietuvos bankas moters reikalavimą atmetė. Nuspręsta, kad vairuotojų pateikti klaidingi paaiškinimai apie avarijos aplinkybes ir ekspertinio tyrimo rezultatai suteikė draudikui pagrindą atsisakyti mokėti išmoką.

Ar draudikas gali pats nustatyti, kas kaltas dėl avarijos?
Draudimo bendrovė, gavusi pranešimą apie eismo įvykį, privalo išsiaiškinti jo aplinkybes, nustatyti atsakingą asmenį ir įvertinti padarytą žalą. Tai numatyta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme.
Draudikas gali prašyti papildomų vairuotojų paaiškinimų, tikrinti automobilių apgadinimus, vertinti nuotraukas, vaizdo registratorių įrašus ir prireikus pasitelkti ekspertus.
Pavyzdžiui, jeigu vairuotojai deklaracijoje nurodo, kad vienas automobilis atsitrenkė į kito galinę dalį, o apgadinimai leidžia manyti, jog transporto priemonės susidūrė šonais, draudikas turi pagrindą papildomai aiškintis susidūrimo aplinkybes.
Tas pats galioja ir tada, kai pateikti paaiškinimai nesutampa su automobilių judėjimo trajektorijomis ar avarijos vietoje užfiksuotais pėdsakais.
Vis dėlto draudimo bendrovė negali atsisakyti mokėti išmokos vien pareiškusi, kad jai nepatinka vairuotojų paaiškinimai. Atsisakymas turi būti pagrįstas konkrečiais įrodymais ir teisės aktų nuostatomis. Draudikas privalo motyvuotai paaiškinti, kokios aplinkybės nebuvo patvirtintos ir kodėl jos turi reikšmės sprendžiant dėl žalos atlyginimo.
Svarbu atskirti ir ankstesnius automobilio apgadinimus nuo naujų. Jeigu automobilis dar prieš avariją turėjo įlenktą sparną ar subraižytą bamperį, už šiuos pažeidimus naujo eismo įvykio kaltininko draudikas mokėti neprivalo. Tačiau ankstesni defektai savaime nėra pagrindas atsisakyti atlyginti visą naujos avarijos metu padarytą žalą.
Ką daryti, jei kitas vairuotojas vėliau pakeičia savo paaiškinimus?
Po avarijos pasitaiko situacijų, kai vienas vairuotojas iš pradžių pripažįsta kaltę, tačiau vėliau, pasitaręs su artimaisiais ar draudimo bendrove, pradeda ginčyti deklaracijoje nurodytas aplinkybes.
Vien persigalvojimas nepanaikina anksčiau pasirašytos deklaracijos. Ji išlieka svarbiu dokumentu, kuriuo remiantis galima nustatyti, kaip patys vairuotojai iš karto po susidūrimo vertino įvykį, tačiau vertinami ir vėliau pateikti paaiškinimai bei kiti įrodymai.
Jeigu vienas vairuotojas pakeičia savo versiją, draudikui gali tekti nustatyti, kuris paaiškinimas atitinka faktines aplinkybes, todėl po avarijos verta kuo išsamiau užfiksuoti padėtį eismo įvykio vietoje.
Prieš patraukiant automobilius rekomenduojama nufotografuoti jų išsidėstymą, apgadinimus, kelio ženklus, ženklinimą ir aplinką. Nuotraukos iš skirtingų kampų gali padėti atkurti transporto priemonių judėjimo kryptis.
Jeigu avariją užfiksavo vaizdo registratorius, įrašą reikėtų išsaugoti kuo greičiau, kad vėliau jis nebūtų automatiškai ištrintas. Deklaracijoje būtina tiksliai nurodyti susidūrimo aplinkybes ir matomus automobilio apgadinimus. Jeigu transporto priemonė dar prieš avariją turėjo defektų, nereikėtų jų pateikti kaip naujų.
Svarbiausia – nepasirašyti dokumento, kuriame nurodytos aplinkybės neatitinka to, kas iš tikrųjų įvyko. Jeigu vairuotojai nesutaria dėl avarijos aplinkybių, reikia kviesti policiją, o ne bandyti ginčą išspręsti netiksliai užpildyta deklaracija.
Policiją taip pat būtina kviesti, jeigu per avariją nukentėjo žmonės arba kyla įtarimų, kad vairuotojas yra neblaivus ar apsvaigęs nuo kitų medžiagų.
Per kiek laiko draudikas turi išmokėti pinigus?
Pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, draudikas paprastai turi išmokėti draudimo išmoką per 30 dienų nuo nukentėjusio asmens pretenzijos dėl žalos atlyginimo gavimo.
Jeigu per šį laiką neįmanoma nustatyti visų reikšmingų aplinkybių, tyrimas gali užtrukti ilgiau. Tokiu atveju išmoka turi būti sumokėta per 14 dienų nuo tyrimo pabaigos, bet paprastai ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo pretenzijos pateikimo. Įstatymas numato ir tam tikras šio termino išimtis.
Jeigu draudikas nustato, kad nėra pagrindo mokėti išmokos, jis turi pateikti motyvuotą atsisakymą. Nukentėjusiam asmeniui pravartu išsiaiškinti, ar draudimo bendrovė apskritai nepripažįsta įvykio draudžiamuoju, ar ginčija tik tam tikrų automobilio apgadinimų kilmę arba žalos dydį.
Kur kreiptis, jeigu su draudiko sprendimu nesutinkate?
Jeigu draudimo bendrovė atsisako atlyginti žalą, pirmiausia reikia kreiptis į ją raštu ir pateikti pretenziją. Joje reikėtų nurodyti, su kuriomis draudiko išvadomis nesutinkama, ir pridėti turimus įrodymus. Tai gali būti eismo įvykio deklaracija, nuotraukos, vaizdo registratoriaus įrašas, nepriklausomo specialisto vertinimas ar kiti dokumentai.
Jeigu draudikas atsisako mokėti remdamasis ekspertiniu tyrimu, verta paprašyti susipažinti su jo išvadomis. Nustačius konkrečius neatitikimus ar abejonių keliančius skaičiavimus, galima pateikti argumentuotus prieštaravimus arba užsakyti nepriklausomą vertinimą.
Į draudimo bendrovę su pretenzija būtina kreiptis ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dienos, kai sužinojote apie galimą savo teisių pažeidimą.
Draudikas paprastai turi atsakyti per 15 darbo dienų. Išskirtiniais atvejais terminas gali būti pratęstas iki 35 darbo dienų, apie tai informuojant pareiškėją ir paaiškinant pratęsimo priežastis.
Jeigu draudiko atsakymas netenkina arba per nustatytą terminą jo negaunate, galite kreiptis į Lietuvos banką. Prašymą nagrinėti vartojimo ginčą galima pateikti per vienus metus nuo pretenzijos pateikimo draudimo bendrovei dienos.
Lietuvos bankas tokius ginčus nagrinėja nemokamai. Jis vertina abiejų šalių argumentus, pateiktus dokumentus ir sprendžia, ar draudiko veiksmai buvo pagrįsti.
Reikia žinoti, kad Lietuvos banko sprendimai dėl vartojimo ginčų yra rekomendacinio pobūdžio. Jie nėra privalomi nei draudikui, nei vartotojui.
Jeigu ginčo nepavyksta išspręsti, nukentėjęs asmuo gali savo teises ginti teisme. Kreiptis į teismą galima ir prieš tai nesikreipus į Lietuvos banką.


