Prireikus papildyti automobilio aušinimo skystį, vairuotojai neretai vadovaujasi paprasta taisykle – jeigu išsiplėtimo bakelyje matomas rausvas skystis, reikia pirkti tokios pat spalvos. Panašiai elgiamasi ir su žaliais, mėlynais ar geltonais produktais. Vis dėlto toks pasirinkimas gali būti klaidingas, nes aušinimo skysčio spalva neatskleidžia jo cheminės sudėties.
Automobilių gamintojai aušinimo skysčiams nustato konkrečius techninius reikalavimus, o jų nesilaikant galima pakenkti aušinimo sistemai. Netinkamas skystis gali paskatinti koroziją, nuosėdų kaupimąsi ir ilgainiui sukelti radiatoriaus, aušinimo skysčio siurblio ar kitų komponentų gedimus.

Kuo iš tikrųjų skiriasi aušinimo skysčiai?
Daugelio automobilių aušinimo skysčių pagrindą sudaro glikolis, vanduo ir specialūs priedai, saugantys aušinimo sistemą nuo korozijos. Būtent šių priedų sudėtis yra vienas svarbiausių skirtingų produktų skirtumų.
Pagal naudojamą technologiją aušinimo skysčiai skirstomi į kelias pagrindines grupes:
- IAT – skysčiai su neorganiniais korozijos inhibitoriais, dažniau naudoti senesnės konstrukcijos automobiliuose.
- OAT – skysčiai, kuriuose naudojami organinių rūgščių technologijos priedai. Jie gali užtikrinti ilgalaikę apsaugą nuo korozijos.
- HOAT – hibridinės technologijos produktai, kuriuose derinami organiniai ir neorganiniai korozijos inhibitoriai.
Taip pat naudojamos kitos šių technologijų atmainos, pavyzdžiui, silikatų turintys organinių priedų pagrindu pagaminti skysčiai.
Skirtingų technologijų produktai gali būti nesuderinami, o juos sumaišius – suprastėti apsauga nuo korozijos. Tam tikrais atvejais gali atsirasti ir nuosėdų, kurios apsunkina aušinimo skysčio cirkuliaciją.
Kokį aušinimo skystį naudoti skirtinguose automobiliuose?
Vienas patikimiausių būdų pasirinkti tinkamą aušinimo skystį – ieškoti automobilio gamintojo nurodytos specifikacijos, o ne tam tikros spalvos produkto.
Pavyzdžiui, „Volkswagen“ grupės automobiliuose naudojami G11, G12, G12+, G12++, G13 ir G12evo žymėjimai. Jie nėra universalūs visų automobilių aušinimo skysčių standartai – tai su „Volkswagen“ specifikacijomis susiję pavadinimai. Kitų gamintojų reikalavimai gali būti visiškai kitokie.
Tam, kad būtų lengviau suprasti, žemiau pateikiame keletą konkrečių pavyzdžių:
| Automobilis | Rekomenduojamas aušinimo skystis |
|---|---|
| „Volkswagen T-Cross“ (2024 m.) | G12evo, VW TL 774-L |
| „Ford Focus“ 1.0 EcoBoost (2021–2022 m.) | WSS-M97B57-A2; taip pat instrukcijoje nurodyta WSS-M97B44-D |
| „Toyota Corolla“ (2019 m.) | „Toyota Super Long Life Coolant“ arba nurodytos sudėties lygiavertis produktas |
| „Hyundai Tucson“ (2025 m.) | Etilenglikolio pagrindo aušinimo skystis su fosfatų technologijos korozijos inhibitoriais |
Įdomu tai, kad „Ford“ oficialiai leidžia maišyti du lentelėje minimus produktus. Gamintojo teigimu, geltonas WSS-M97B57-A2 aušinimo skystis yra suderinamas su anksčiau naudotu oranžiniu WSS-M97B44-D. Jeigu automobilis gamykloje buvo užpildytas geltonu skysčiu, gamintojas rekomenduoja jį naudoti ir toliau.
Ką daryti, jeigu nežinote, koks skystis supiltas?
Ši problema dažniausiai iškyla naudotų automobilių savininkams. Ankstesnis vairuotojas galėjo papildyti aušinimo sistemą kitu produktu, o techninės priežiūros dokumentuose ši informacija nebūtinai išliko.
Jeigu reikia papildyti tik nedidelį kiekį skysčio, pirmiausia verta patikrinti automobilio instrukciją ir nustatyti reikalaujamą specifikaciją. Vis dėlto net ir žinant ją, negalima būti tikram, kad sistemoje jau esantis skystis yra tinkamas.
Kai nėra galimybės nustatyti, kuo sistema buvo užpildyta anksčiau, patikimiausias sprendimas – pakeisti visą aušinimo skystį. Prireikus sistema išplaunama, kad joje neliktų seno produkto likučių ar susikaupusių nuosėdų.
Jeigu skystį būtina papildyti skubiai, kai kurių automobilių gamintojai leidžia laikinai naudoti distiliuotą vandenį. Pavyzdžiui, tokia galimybė numatyta „Volkswagen T-Cross“ naudojimo instrukcijoje, kai nėra reikiamos specifikacijos skysčio. Vėliau būtina kuo greičiau atkurti tinkamą aušinimo skysčio koncentraciją.
Kodėl nereikėtų pilti vien koncentrato?
Parduotuvėse siūlomi tiek paruošti naudoti aušinimo skysčiai, tiek koncentratai, kuriuos prieš naudojimą reikia praskiesti vandeniu. Dažnai naudojamas 50:50 koncentrato ir vandens santykis, tačiau tikslus mišinys priklauso nuo gamintojo reikalavimų, pasirinkto produkto ir klimato sąlygų.
Klaidinga manyti, kad kuo daugiau koncentrato, tuo geresnė apsauga nuo šalčio. Viršijus rekomenduojamą koncentraciją, gali suprastėti šilumos perdavimo savybės, o itin didelė glikolio dalis nebūtinai užtikrins geresnę apsaugą nuo užšalimo.
Pavyzdžiui, „Hyundai Tucson“ naudojimo instrukcijoje nurodoma, kad aušinimo mišinyje koncentrato dalis neturėtų būti mažesnė nei 35 proc. arba didesnė nei 60 proc.
Skiedžiant koncentratą reikia naudoti jo gamintojo nurodytos kokybės vandenį. Dažniausiai tam tinka distiliuotas arba demineralizuotas vanduo.
Kada aušinimo skystį būtina pakeisti?
Aušinimo skysčio keitimo intervalai priklauso nuo automobilio konstrukcijos ir naudojamo produkto. Vieniems automobiliams gamintojai nustato konkrečius keitimo terminus, kitiems numato periodines patikras ir keitimą pagal techninės priežiūros planą. Vis dėlto yra požymių, dėl kurių aušinimo sistemos būklę verta patikrinti nelaukiant numatyto aptarnavimo.
Vienas jų – drumstas skystis arba išsiplėtimo bakelyje matomos nuosėdos. Tai gali būti korozijos, užteršimo arba netinkamų produktų maišymo pasekmė. Aušinimo sistemos patikra taip pat reikalinga, jeigu skystyje pastebima alyvos pėdsakų.
Dar vienas svarbus požymis – nuolat mažėjantis aušinimo skysčio lygis. Tvarkingoje, sandarioje sistemoje jo neturėtų tekti reguliariai papildyti. Jeigu lygis mažėja, būtina ieškoti nesandarumo, o ne tiesiog kaskart įpilti daugiau skysčio.
Prieš žiemą taip pat naudinga patikrinti aušinimo skysčio apsaugą nuo užšalimo. Tam naudojamas refraktometras arba konkrečiam skysčio tipui tinkamas matavimo prietaisas.


