Europos Sąjunga vis atviriau ruošia dirvą griežtesnei prekybos politikai Kinijos atžvilgiu.
Briuselyje jau nebekalbama vien apie pavienius muitus ar atskirus tyrimus – Europos Komisija pripažįsta, kad dabartiniai prekybos ir investicijų santykiai su Kinija tapo netvarūs, o atsakas turės būti nuoseklesnis ir griežtesnis.
Ši pozicija reiškia, kad ES gali artėti prie naujo konflikto su Pekinu. Kinija jau perspėjo, kad į naujas vienašales Europos prekybos priemones atsakytų tokiais pačiais veiksmais.
Vis dėlto Briuselio dilema vis sunkiau apeinama, nes jei ES nereaguos, jos pramonė gali dar labiau prarasti pozicijas prieš subsidijuojamus Kinijos gamintojus, o jei reaguos per griežtai, rizikuos atsakomosiomis priemonėmis ir tiekimo grandinių sutrikimais.
Santykiai, kurie ilgai buvo patogūs, tampa pavojingi
Europos ir Kinijos prekybos santykiai ilgą laiką buvo grindžiami paprasta logika.
Europa pirko daug pigių ar strategiškai svarbių prekių, o Kinija tapo milžiniška rinka Vakarų technologijoms, automobiliams ir pramonės įrangai. Tačiau ši pusiausvyra pasikeitė.
Kinija vis labiau konkuruoja ne tik pigesnių prekių, bet ir aukštesnės pridėtinės vertės sektoriuose – elektromobilių, baterijų, saulės modulių, vėjo turbinų, telekomunikacijų įrangos, laivų statybos, plieno, aliuminio ir kitose srityse.
ES pareigūnų nerimą kelia tai, kad Kinijos įmonės į Europą eksportuoja vis daugiau produkcijos, o Europos bendrovės Kinijos rinkoje praranda ankstesnį pranašumą.
2025 m. Kinijos prekybos perteklius su ES pasiekė apie 360 mlrd. eurų, o 2026 m. pirmoje pusėje disbalansas toliau didėjo.
ES ir Kinija birželio pabaigoje susitarė dėl trijų mėnesių prekybos konsultacijų, per kurias bus kalbama apie prekybos pusiausvyrą, eksporto kontrolę, intelektinę nuosavybę ir Pasaulio prekybos organizacijos reformas.
Tai nėra tik statistikos klausimas. Jei Kinijos gamintojai dėl valstybės paramos gali ilgą laiką pardavinėti produkciją mažesnėmis kainomis, Europos įmonėms tampa vis sunkiau konkuruoti net savo rinkoje. Tokia padėtis kelia grėsmę ne tik atskiroms gamykloms, bet ir visai Europos pramonės bazei.
Subsidijos tapo pagrindiniu ginčo tašku
Vienas svarbiausių argumentų Briuselyje – Kinijos valstybės parama vietos įmonėms.
EBPO duomenimis, 2005–2024 m. Kinijos įmonės vidutiniškai gavo nuo trijų iki aštuonių kartų daugiau valstybės paramos nei EBPO šalių bendrovės. Organizacija taip pat įspėja, kad tokia parama gali iškreipti konkurenciją, nes rinkoje laimi ne būtinai efektyviausi ar inovatyviausi gamintojai.
Kinija tokius kaltinimus atmeta. Pekinas teigia, kad subsidijos taikomos daugelyje valstybių, o Europos kalbos apie rizikos mažinimą, priklausomybių mažinimą ar prekybos disbalansą esą tėra kitokia protekcionizmo forma.
Kinijos pareigūnai taip pat perspėja, kad Europos vartotojai dėl ribojimų gali susidurti su didesnėmis kainomis, o įmonės – su didesnėmis sąnaudomis.
Vis dėlto ES pozicija keičiasi. Anksčiau Briuselis dažnai stengdavosi ginčus su Kinija spręsti per ilgus tyrimus ir siaurai taikomas priemones. Dabar vis dažniau kalbama apie platesnius instrumentus – importo kvotas, muitus, viešųjų pirkimų apribojimus, reikalavimus diversifikuoti tiekimo grandines ir galimybę naudoti ES kovos su ekonomine prievarta mechanizmą.
Konflikto išvengti dar įmanoma, bet status quo nebėra
ES ir Kinijos prekybos santykiai dar nėra pasiekę nevaldomos krizės. Abi pusės turi priežasčių derėtis. Kinijai Europa yra viena svarbiausių eksporto rinkų, o Europai Kinija tebėra reikšminga žaliavų, komponentų ir galutinės produkcijos tiekėja. Todėl visiškas atsiskyrimas nėra realus nei ekonomiškai, nei politiškai.
Vis dėlto ankstesnis modelis, kai ES daug importuoja, tikisi palaipsniui atsiveriančios Kinijos rinkos ir vengia griežtesnių priemonių, akivaizdžiai išsisemia. Briuselis jau kalba ne apie atsiskyrimą nuo Kinijos, o apie rizikos mažinimą. Tačiau net ir toks atsargesnis kelias reiškia daugiau trinties, daugiau patikrų, daugiau ribojimų ir didesnę atsakomųjų priemonių tikimybę.
Todėl ES pasirinkimas nėra tarp konflikto ir ramybės. Tikresnė dilema – ar konfliktą valdyti dabar, kol dar galima derėtis dėl taisyklių, ar laukti, kol Europos pramonė praras dar daugiau pozicijų. Kinija siekia kelti savo pramonę į aukštesnės pridėtinės vertės lygį, o Europa nebenori likti rinka, kuri sugeria perteklinę gamybą.