Automobilių entuziastų pasaulyje iki šiol netyla karštos diskusijos, kuris modelis nusipelno būti vadinamas paskutiniu tikruoju „Lamborghini“.
Vieniems entuziastams tai neabejotinai yra ikoniškasis „Countach“, kitiems – žvėriškasis „Diablo“, o dar kiti šią istorinę ribą brėžia ties „Murciélago“ – pirmuoju didžiuoju flagmanu, gimusiu jau racionalesnėje „Audi“ valdymo epochoje.
Vis dėlto šiose diskusijose būtent „Diablo“ užima itin specifišką ir garbingą vietą. Tai buvo paskutinis didysis italų gamintojo superautomobilis, kurio laukinį charakterį formavo dar senoji, jokių kompromisų nepripažįstanti markės dvasia. Šiame modelyje nebuvo inžinerinių filtrų tarp vairuotojo ir mašinos: tik kurtinantis triukšmas, nuolatinė rizika ir absoliučiai jokio atlaidumo net menkiausioms vairavimo klaidoms.
Būtent dėl savo neeilinės prigimties „Diablo“ iki šiol prisimenamas ne tik kaip tiesioginis „Countach“ įpėdinis, bet ir kaip vienas paskutiniųjų tikrosios analoginės epochos superautomobilių. Jis buvo neįtikėtinai greitas, grubus, reikalaujantis milžiniškų fizinių pastangų jį suvaldyti, tačiau kartu – nepaprastai įtaigus. Tai automobilis, kurio plakatai dešimtajame dešimtmetyje puošė kone kiekvieno vaiko kambario sieną, ilgainiui tapęs vienu ryškiausių ir romantiškiausių visos „Lamborghini“ istorijos simbolių.
„Countach“ įpėdinis gimė neramiu laikotarpiu
„Diablo“ istorija prasidėjo dar 1985-aisiais, kai „Lamborghini“ inžinieriai ėmėsi nelengvos užduoties – sukurti pamainą legendiniam „Countach“ modeliui. Tuo metu bendrovė buvo Šveicarijos verslininkų Mimranų rankose, o naujasis projektas bendrovės viduje buvo slepiamas po paslaptingu „Project 132“ kodu.
Naujajam modeliui buvo keliami itin ambicingi ir aiškūs tikslai. „Lamborghini“ privalėjo sukurti automobilį, kuris ne tik išlaikytų „Countach“ išpopuliarintą agresyvią, pleišto formos liniją, bet ir iškovotų vieno greičiausių serijinės gamybos automobilių pasaulyje titulą.
Šis lūkestis buvo išpildytas su kaupu, mat vėliau oficialiai skelbta, kad „Diablo“ sugebėjo perkopti magišką 320 km/val. ribą, o kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas net 325 km/val. didžiausias greitis.
Automobilio dizainas buvo patikėtas Marcello Gandini – vienam svarbiausių Italijos automobilių dizainerių, sukūrusių ne vieną „Lamborghini“ legendą.
Vis dėlto, automobilio kūrimą lydėjo ginčai ir įtampa tarp bendrovės inžinierių, dizainerio ir markės vadovų. Kai 1987 metais „Lamborghini“ kontrolę perėmė JAV pramonės milžinė „Chrysler“, naujieji savininkai pareikalavo sušvelninti pernelyg radikalias ir aštrias M. Gandini vizijas.
Dėl šios priežasties „Diablo“ dizainas tapo savotišku itališkos aistros ir amerikietiško pragmatizmo kompromisu. Jis vis dar atrodė neabejotinai dramatiškai – buvo itin žemas, neįprastai platus ir puikavosi firminėmis į viršų atsidarančiomis durelėmis. Tačiau jo linijos tapo kur kas aptakesnės ir santūresnės nei pirminiuose kūrėjo eskizuose.
Neatsitiktinai automobilių istorikai iki šiol dažnai prisimena „Cizeta-Moroder V16T“ – egzotišką projektą, kuriame atgimė tos pirminės, pačios drąsiausios M. Gandini idėjos, taip ir nepatekusios į serijinę „Diablo“ gamybą.
Žvėriškas greitis ir jokių kompromisų vairuotojui
Serijinis „Lamborghini Diablo“ visam pasauliui oficialiai buvo pristatytas 1990-aisiais. Jo širdimi tapo galingas 5,7 litro darbinio tūrio atmosferinis V12 variklis, turintis po keturis vožtuvus cilindrui, keturis paskirstymo velenus ir modernų elektroninį daugiataškį degalų įpurškimą.
Šis inžinerinis kūrinys išvystė net 485 AG ir 580 Nm sukimo momentą. Tokia galia leido automobiliui iki 100 km/val. šauti vos per maždaug 4,5 sekundės, o didžiausias greitis siekė įspūdingus 325 km/val. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje tokie techniniai parametrai leido „Diablo“ modeliui tvirtai stovėti pačioje pasaulinės superautomobilių hierarchijos viršūnėje.
Tačiau šie parametrai atskleidžia tik nedidelę šios istorijos dalį. Pirmosios „Diablo“ versijos buvo varomos išskirtinai tik galiniais ratais ir neturėjo vairuotojo kailį gelbstinčių elektroninių vairavimo pagalbininkų.
Negana to, iki pat 1993 metų „Lamborghini Diablo“ iš gamyklos išriedėdavo neturėdamas vairo stiprintuvo. Tai reiškė, kad „Diablo“ ne padėdavo vairuotojui, o tiesiog reikalaudavo iš jo milžiniškų fizinių pastangų, maksimalaus susikaupimo ir besąlygiškos pagarbos automobilio galimybių riboms.
Būtent šios savybės ir suformavo pavojingo, sunkiai prisijaukinamo „Lamborghini“ įvaizdį. Būtent šios grubios, neapdorotos savybės galutinai suformavo pavojingo ir sunkiai prisijaukinamo „Lamborghini“ įvaizdį. „Diablo“ nebuvo iš tų automobilių, kurie moderniomis technologijomis stengiasi paslėpti savo masę, neįprastą plotį ar gaivališką variklio galią. Priešingai – jis kiekvieną akimirką primindavo, kad vairuotojas sėdi už didžiulio ir neprognozuojamo V12 superautomobilio vairo, o net ir menkiausia klaida galėjo kainuoti itin brangiai.
VT ir SV versijos: evoliucija link geresnio valdymo ir atgimęs aštrumas
1993-ieji žymi vieną svarbiausių „Diablo“ evoliucijos etapų – rinkoje pasirodė „Diablo VT“ modifikacija. Šios dvi raidės reiškė „Viscous Traction“, o esmine inžinerine naujove čia tapo visų varančiųjų ratų sistema.
Prireikus ji galėdavo dalį milžiniško sukimo momento perduoti priekiniams ratams, todėl anksčiau sunkiai nuspėjamas automobilis tapo gerokai stabilesnis ir lengviau valdomas ekstremaliose situacijose.
Kartu su „Diablo VT“ atkeliavo ir ilgai lauktas vairo stiprintuvas, elektroniniu būdu reguliuojami amortizatoriai, gerokai patobulinta stabdžių sistema bei atnaujintas interjeras.
Nors tai tikrai nebuvo bandymas paversti šį superautomobilį patogia kasdiene transporto priemone, naujoji modifikacija aiškiai parodė, kad net ir radikalusis „Lamborghini“ privalėjo ieškoti protingo balanso tarp laukinio charakterio ir civilizuotesnio valdymo.
Po dvejų metų, 1995-aisiais, Ženevos automobilių parodoje debiutavo dar viena legenda – „Diablo SV“. „Super Veloce“ vardas „Lamborghini“ istorijoje visada turėjo ypatingą svorį, todėl ši versija privalėjo grįžti prie šaknų: ji buvo dar aštresnė ir maksimaliai orientuota į gryną, nefiltruotą vairavimo pojūtį.
510 AG variklių pastiprintas „Diablo SV“ buvo varomas išskirtinai tik galiniais ratais ir išsiskyrė prispaudžiamąją galią didinančiu reguliuojamu galiniu sparnu.
„Audi“ eros aušra
1998-ieji tapo istoriniu lūžiu – „Lamborghini“ oficialiai tapo „Audi-Volkswagen“ grupės dalimi. Iki tol italų markės istorija priminė amerikietiškus kalnelius, kupinus finansinių nepriteklių, nuolatinės savininkų kaitos ir automobilių, kurių laukinis charakteris dažnai nustelbdavo abejotiną surinkimo kokybę.
Atsidūrusi po vokiečių sparnu „Lamborghini“ pagaliau gavo tai, ko labiausiai trūko: griežtą discipliną, aukščiausio lygio kokybės kontrolę ir aiškią strateginę produkto kūrimo viziją.
Pirmieji šios vokiškos tvarkos pranašai išryškėjo dar besibaigiant „Diablo“ gyvavimo ciklui. Štai, prie modelio atnaujinimo prisidėjo garsus belgas dizaineris Lucas Donckerwolke’as, kuris vėliau sukūrė ir legendinį „Murciélago“.
Atnaujintas „Diablo“ atsisveikino su ikoniškais atsilenkiančiais priekiniais žibintais, tačiau gavo kur kas modernesnį saloną, gausybę anglies pluošto apdailos detalių ir pagaliau patikimai veikiančią komforto įrangą.
Vėlyvosios modelio versijos, po variklio gaubtu slepiančios patobulintą 6,0 litrų V12 variklį, jau alsavo kiek kitokiu charakteriu. Nors jos išlaikė šventąją „Lamborghini“ formulę – atmosferinį dvylikos cilindrų motorą, itin žemą siluetą ir dramatišką išvaizdą – techniškai tai buvo nepalyginamai išbaigtesni kūriniai.
Tai nebebuvo toks isteriškas ir neprognozuojamas automobilis kaip patys pirmieji „Diablo“, tačiau būtent ši evoliucija pavertė jį brandžiausia ir rafinuočiausia visos modelio istorijos versija.
2001 metais „Diablo“ galutinai užleido vietą naujajam „Murciélago“. Šis modelis oficialiai atvertė visiškai naują markės istorijos puslapį, kuriame unikalus itališkas charakteris pagaliau rado bendrą kalbą su vokiška inžinerine kontrole.
Iš viso pasaulį išvydo kiek daugiau nei 2900 „Lamborghini Diablo“ egzempliorių. Nors gamybos apimtys toli gražu nebuvo milžiniškos, „Diablo“ tapo tiltu, sujungusiu dvi skirtingas epochas.
Todėl kategoriškas teiginys, kad „Diablo“ buvo pats paskutinis tikrasis „Lamborghini“, galbūt ir nėra iki galo teisingas. Tačiau šis titulas puikiai paaiškina, kodėl modelis iki šių dienų išlaikė tokią milžinišką emocinę vertę ir entuziastų pagarbą.
„Diablo“ visiems laikams išliks tuo paskutiniuoju didžiuoju „Lamborghini“, kuriame dar buvo galima labai aiškiai apčiuopti senąjį markės chaosą – pavojingą, beprotiškai triukšmingą, toli gražu ne visada racionalų, bet visam gyvenimui įsimenantį.