9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje superautomobilių pasaulyje netrūko verslininkų, kurių ambicijos liejosi per kraštus. „Ferrari“, „Lamborghini“ ir „Porsche“ vardai jau buvo virtę svajonių simboliais, tačiau tuo pat metu atsirado daugybė mažų bendrovių, kurios tikėjo galinčios mesti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai.
Vieni kūrė visiškai naujus automobilius, kiti ieškojo partnerių, dar kiti bandė pasinaudoti jau sukurtais modeliais ir juos aprengti nauju kostiumu. Būtent pastarajai kategorijai priklausė „Art & Tech Sogna“ – vienas keisčiausių to laikotarpio bandymų sukurti nuosavą superautomobilį.
Svajonė, gimusi iš susižavėjimo itališkais superautomobiliais
Ryoji Yamazaki istorija dažnai pasakojama kaip klasikinė automobilių entuziasto svajonė. Dar paauglystėje jis žavėjosi itališkais superautomobiliais, vėliau domėjosi dizainu, o 1989 metais įkūrė studiją „Art & Tech“. Jos tikslas buvo ambicingas – sukurti išskirtinį automobilį, kuris būtų pastebėtas ne tik Japonijoje, bet ir tarptautinėje arenoje.
Tam buvo pasirinktas labai aiškus kelias. Užuot pradėjusi nuo visiškai naujos konstrukcijos, „Art & Tech“ panaudojo jau egzistuojančio superautomobilio pagrindą – „Lamborghini Countach 25th Anniversary“.
Tai buvo logiškas, bet kartu rizikingas sprendimas. Viena vertus, „Countach“ turėjo V12 variklį, galinių ratų pavarą ir visus superautomobiliui būdingus komponentus. Kita vertus, toks pasirinkimas reiškė, kad naujas projektas neišvengiamai bus lyginamas su originalu.
„Sogna“ debiutas įvyko 1991 metų Ženevos automobilių parodoje. Tuo metu pati „Lamborghini“ užkietėjusiems benzingalviams demonstravo „Diablo“, todėl „Art & Tech“ projektas atsidūrė labai nepatogioje padėtyje. Šalia naujutėlių „Lamborghini“, „Art & Tech“ kūrinys atrodė ne kaip tikras konkurentas, o kaip labai brangus, labai drąsus ir labai prieštaringai vertinamas eksperimentas.
Išvaizda, kuri turėjo šokiruoti
Jeigu „Countach“ buvo aštrių linijų, kampų ir pleišto formos simbolis, „Sogna“ bandė eiti visai kitu keliu. Ryoji Yamazaki automobilį apvilko nauju aliuminio kėbulu, kuriame buvo daugiau apvalių formų, keistų oro įsiurbimo angų, masyvių paviršių.
Rezultatas buvo toks, kokio ir galima tikėtis iš 10-ojo dešimtmečio pradžioje sukurto koncepcinio superautomobilio. Automobilis atrodė ne tiek elegantiškai, kiek provokuojamai. Vieniems jis priminė drąsų bandymą perkurti „Countach“, kitiems – pernelyg savavališką eksperimentą, kuriame originalaus automobilio proporcijos buvo užgožtos ne visada logiškais dizaino sprendimais.
Būtent dizainas tapo viena didžiausių „Sogna“ problemų. Superautomobilių pirkėjai gali būti ekscentriški, tačiau jie retai atleidžia automobiliui, kurio išvaizda kelia daugiau klausimų negu susižavėjimo. „Sogna“ tikrai buvo pastebimas automobilis, bet pastebimumas dar nereiškia noro už jį mokėti milžiniškus pinigus.
Turėjo „Countach“ variklį
Didžiausias „Sogna“ privalumas kartu buvo ir didžiausias trūkumas. Po nauju kėbulu slėpėsi „Lamborghini Countach“ važiuoklė, transmisija, galinių ratų pavara ir 5,2 litro V12 variklis.
Šis variklis išvystė apie 455 AG, o galia galiniams ratams buvo perduodama per 5 laipsnių mechaninę pavarų dėžę. Kitaip tariant, techniniu požiūriu „Sogna“ nebuvo tuščia parodos dekoracija.
Vis dėlto čia slypėjo ir problema. Potencialūs pirkėjai matė, kad už naujos išvaizdos iš esmės stovi tas pats „Countach“. Tai reiškė, kad „Art & Tech“ turėjo įrodyti, kodėl už perdarytą automobilį verta mokėti gerokai daugiau nei už originalą.
„Art & Tech“ planavo labai ribotą gamybą, o už vieną „Sogna“ buvo prašoma maždaug 1,6 mln. JAV dolerių kaina. 1991 metais tai buvo milžiniška suma net superautomobilių pasaulyje.
Entuziastų neįtikino
„Art & Tech Sogna“ likimą nulėmė ne vienas konkretus, o keletas skirtingų veiksnių.
Pirmiausia, kaip ir minėjome anksčiau, automobilis buvo labai brangus. 1,6 mln. JAV dolerių kaina net superautomobilių rinkoje atrodė sunkiai pateisinama, ypač kai kalbama ne apie žinomo gamintojo modelį.
Antra, „Sogna“ neturėjo aiškios tapatybės. Jis buvo per daug nutolęs nuo originalaus „Countach“ dizaino, kad būtų laikomas subtiliu patobulinimu, bet kartu per daug priklausomas nuo „Countach“ komponentų, kad galėtų būti vadinamas visiškai unikaliu superautomobiliu.
Trečia, 10-ojo dešimtmečio pradžioje ekonominė situacija superautomobilių gamintojams nebuvo labai palanki. Ypač tiems, kurie neturi rimto finansinio užnugario.
Apskritai, „Art & Tech Sogna“ šiandien lengva pavadinti nesėkme. Jis nepasiekė serijinės gamybos, netapo geidžiamu superautomobiliu ir neįrodė, kad mažai japonų studijai pavyko pranokti „Lamborghini“.
Tačiau šis automobilis yra tarsi to laikotarpio atspindys. Jis primena epochą, kai superautomobilių pasaulis dar atrodė atviresnis avantiūroms, o nedidelės bendrovės tikėjo galinčios patekti į uždarą superautomobilių klubą.
