Daugelis vairuotojų iki šiol mano, kad norint prabangaus automobilio, privalai rinktis didelį sedaną arba visureigį. Tačiau 2010 metais pasirodęs mažiausias „Audi“ šeimos narys šį požiūrį pakeisti.
Tai nebuvo dar vienas bandymas sukurti paprastą hečbeką – vokiečiai pasiryžo įrodyti, kad aukščiausios klasės surinkimo kokybė ir technologijos gali tilpti į vos keturių metrų ilgio automobilį.
Ir netrukus „Audi A1“ tapo savotišku socialiniu pareiškimu, leidžiančiu mėgautis „premium“ prekės ženklo statusu net ir ankštose didmiesčių džiunglėse. Nors antrinėje rinkoje šis modelis iki šiol demonstruoja pavydėtiną vertės išlaikymą, tačiau būsimam „Audi A1“ šeimininkui svarbu suprasti, kad graži ir patraukli išorė slepia ne vieną rimtą trūkumą.
Naudotos Audi A1 apžvalga akimirksniu
Privalumai: Pagirtina garso izoliacija, „Audi“ automobiliams būdinga surinkimo kokybė, plati variklių gama
Trūkumai: Kvestionuotinas tam tikrų variklių patikimumas, brangi priežiūra, net 5 durų versija nėra labai praktiška
Mažas, bet ambicingas bandymas
Kai 2010 metais „Audi“ nusprendė įžengti į kompaktiškų miesto hečbekų rinką, šios markės dizaineriams teko sudėtinga užduotis. Jie privalėjo ne tik tiesiog sumažinti „A3“ modelį. Jie privalėjo sukurti automobilį, kuris spinduliuotų „Audi“ automobiliams būdingu charakteriu, bet kartu išlaikytų miesto automobiliui būdingą žaismingumą.
Žaismingumo sąvoka tikrai nėra ta savybė, kuri padėtų apibūdinti „Audi“ markės automobilius, tačiau norėdami šią problemą ištaisyti, dizaineriai sugalvojo, bent jau jų manymu, genialų sprendimą.
Kaip ir kiti gamintojai, „Audi“ siūlė rinktis iš skirtingų salono ir kėbulo spalvų, papildomų aksesuarų, tačiau sulig „A1“ pasirodymu debiutavo ir dar viena naujovė.
„Audi“ suteikė galimybę kita spalva nudažyti kėbulo elementus, prasidedančius nuo priekinio stiklo apačios (priekinio statramsčio), besitęsiančius virš šoninių langų ir nusileidžiančius galinėje dalyje (galiniame statramstyje).
Kodėl? Tuomet gamintojas teigė, kad toks sprendimas padeda sukurti optinę apgaulę. Jie teigė, kad pasirinkus šią opciją, automobilis atrodydavo žemesnis ir platesnis, nei yra iš tikrųjų.
Ne mažiau įdomus sprendimas buvo panaudotas galinėje dalyje. „Audi“ dizaineriai siekdami užtikrinti vizualinį vientisumą, bagažinės dangtį suprojektavo taip, kad jis apimtų visą automobilio plotį ir tarsi apkabintų šoninius sparnus.
Nors šis sprendimas atrodo gražiai, tačiau tai kartu sukūrė dar vieną problemą. Matote, pagal Europoje galiojančius saugumo reglamentus, net ir atidarius bagažinę, automobilio gabaritinės šviesos privalo likti matomos. Kadangi pagrindiniai žibintai pakyla į viršų kartu su dangčiu, Europos biurokratų manymu, stovintis automobilis kitiems vairuotojams akimirksniu tapdavo nepastebimas.
Dėl šios priežasties „Audi“ turėjo sumontuoti papildomus žibintus, kurie tamsiu paros metu šviesdavo ir tokiu būdu iš tolo įspėdavo vairuotojus, kad automobilis stovi šalikelėje ar tiesiog vidury kelio.
Prabanga, kurią riboja tik automobilio dydis
„Audi A1“ pasirodymas rinkoje tapo pareiškimu, jog mažas miesto automobilis nebūtinai turi būti asketiškas. Gamintojas sėkmingai perkėlė aukščiausius surinkimo standartus į kompaktišką klasę, tačiau antrinėje rinkoje ieškant prabangos, teks apsišarvuoti kantrybe.
„Audi A1“ standartinė komforto įranga nebuvo labai skurdi, tačiau retas šio automobilio pirkėjas buvo linkęs investuoti į papildomą įrangą.
Perkant naudotą „Audi A1“ logiškiausia būtų rinktis „S-Line“ versiją arba labai gausiai sukomplektuotą „Attraction“ modifikaciją. Tuomet būsite garantuoti, kad gaunate oda aptrauktą vairą, funkcionalesnį prietaisų skydelį, geresnes sėdynes ar net klimato kontrolę.
Taip pat verta paieškoti modelių, kurie turėtų papildomai užsakomą „Bose“ garso įrangą ir ksenoninius priekinius žibintus, mat standartiniai analogai tamsiu paros metu kelią apšviečia it žibintuose būtų sumontuotos didelės žvakės.
Situacija, į gerąją pusę, pasikeitė 2015 metais. Tuomet „Audi A1“ modelių gamą padalino į „design“ ir „sport“ modifikacijas. Atnaujintuose modeliuose atsirado modernesni apdailos sprendimai, greičiau veikianti MMI multimedijos sistema. Taip pat buvo pagerinta garso izoliacija. Visgi būsimas savininkas turi suprasti, jog komfortas šiame automobilyje turi aiškias fizines ribas.
Trijų durų modelis tinka tik dviem asmenims, nes galinė sėdynė yra itin ankšta, o patekimas į ją reikalauja akrobatinių įgūdžių.
Norintiems bent minimalaus praktiškumo, penkių durų „Sportback“ versija yra vienintelis racionalus pasirinkimas. Nors joje nėra daugiau erdvės kojoms, papildomos durys gerokai palengvina vaikiškų kėdučių montavimą ar pirkinių krepšių krovimą.
Variklių gamoje – spąstai
Svarstant naudotos „Audi A1“ įsigijimą teks laviruoti tarp miesto automobiliui būdingo žvitrumo ir vokiško racionalumo. 1,2 litro (86 AG) ir populiaresni 1,4 litro (122 AG) benzininiai TFSI agregatai yra pakankamai geras kompromisas tiems, kas neturi išskirtinių poreikių dinamikai, tačiau norėtų turėti pakankamai universalų automobilį.
Daugiau aštrių pojūčių ieškančius vairuotojus dažnai vilioja 1,4 litro TFSI modifikacija, išvystanti 185 AG. Kadangi šis variklis turi ir turbokompresorių, ir mechaninį kompresorių, trauka bus juntama visame sūkių diapazone be jokio uždelsimo.
Galima sakyti, kad šis motoras „A1“ paverčia sportiška raketa, kuri 100 km/val. atžymą pasiekia per 6,9 sekundės. O jeigu įdiegsite naują variklio valdymo programą, iki 100 km/val. įsibėgėsite dar sparčiau.
2015 metais pristačius atnaujintą „Audi A1“, variklių gamoje iškart atsirado keletas naujų pasirinkimų. Vienas iš jų – modernizuotas 1,4 litro TFSI motoras (150 AG) su cilindrų išjungimo technologija.
Automobiliui važiuojant pastoviu greičiu ši technologija sugeba išjungti du cilindrus ir tokiu būdu sumažina degalų sąnaudas. Paranku, jeigu gyvenate lygumose.
Tuo tarpu anksčiau naudotą 1,4 litro variklį, išvysčiusį 185 arklio galias pakeitė 1,8 litro TFSI (192 AG) analogas. Šis variklis visais įmanomais parametrais buvo pranašesnis ir kiekvieną lenkimo manevrą paversdavo formalumu.
2015 metais taip pat atsiradęs 1,0 litro trijų cilindrų motoras yra orientuotas į tuos pirkėjus, kuriems tolygus, ramus važiavimas mieste.
Iš esmės, tai galėtų būti pakankamai racionali alternatyva dyzeliniams varikliams, bet tik su sąlyga, jeigu su automobiliu neišvažiuojate į užmiestį. Peržengus miesto ribą ir padidinus greitį jis tampa triukšmingas, neekonomiškas ir tiesiog labai prastas kompanionas.
Ieškantiems maksimalaus efektyvumo, dyzelinių variklių gama siūlė keletą įdomių pasirinkimų. Greta gerai žinomo, bet modernizuoto 1,6 litro TDI (116 AG) agregato, po modelio atnaujinimo atsirado tikras taupumo čempionas – trijų cilindrų 1,4 litro TDI (90 AG) variklis.
Nors tuščia eiga jis dirba grubokai ir labiau primena traktoriaus variklį, šiuos trūkumus atperka itin mažos degalų sąnaudos. Užmiestyje degalų sąnaudos be didesnių pastangų pasieks 3,5-4 l/100 km.
Visgi, jeigu mažas degalų sąnaudas norite suderinti su žiupsneliu dinamikos, tuomet reikėtų pasidairyti į naudotų automobilių rinkoje rečiau sutinkamas versijas su 2,0 litrų (143 AG) dyzeliniu varikliu.
Jis iki šiol lieka nepralenkiamas tarp vairuotojų, vertinančių solidų sukimo momentą, užtikrintą trauką greitkelyje ir svarbiausia – universalumą. Tiek mieste, tiek greitkelyje, tiek užmiestyje.
Pirkėjams taip pat siūloma rinktis iš dviejų transmisijų. Ieškantiems glaudesnio ryšio su automobiliu puikiai tiks mechaninė pavarų dėžė – trumpa ir tiksli svirties eiga tiesiog skatina vairuoti dinamiškiau.
Visiškai kitokį charakterį atskleidžia 7 laipsnių dvigubos sankabos „S tronic“. Miesto spūstyse ji dirba nepastebimai ir užtikrina „premium“ segmentui privalomą komfortą, o tolygiai greitėjant pavaras keičia žaibiškai.
Vienintelis šios dėžės kaprizas išryškėja tik staigiai įmynus akceleratorių iki dugno. Kompiuteriui prireikia akimirkos pagalvoti ir sumažinti pavarą prieš atliekant galingą šuolį į priekį.
Į ką atkreipti dėmesį perkant
Didžiausia klaida perkant šį modelį – susigundyti mažiausia kaina skelbimuose neįvertinus techninės būklės, nes apleisto „premium“ segmento hečbeko remontas gali greitai viršyti pirminio sutaupymo džiaugsmą. Prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, būtina atidžiai patikrinti kelis kritinius šio modelio mazgus.
Renkantis benzininį modelį, privalu atskirti variklių kartas. Iki 2015 metų montuoti 1,2 ir 1,4 litro TFSI agregatai (EA111 serija) turėjo silpną vietą – anksčiau laiko išsitampančias paskirstymo grandines. Norint patikrinti jų būklę, tiesiog užveskite šaltą variklį ir klausykitės ar pirmosiomis sekundėmis nepasigirsta aiškus metalo tarškėjimas.
Galingiausios 1,4 variklio versijos turi tiek turbiną, tiek kompresorių. Šie motorai neretai kenčia nuo prastų stūmoklių žiedų ir naudoja itin daug alyvos. Bandomojo važiavimo metu būtina stebėti, ar iš išmetimo vamzdžio nesiveržia melsvi dūmai, kurie pranašauja brangų variklio kapitalinį remontą.
Jei ieškote versijos su automatine greičių dėže, bandomasis važiavimas eismo spūstyse yra privalomas etapas. Septynių laipsnių „S tronic“ (DQ200) transmisija naudoja sausas sankabas, kurios yra itin jautrios agresyviam vairavimui ir nuolatiniam judėjimui miesto spūstyse.
Perjungiant pavaras iš pirmos į antrą ar pajudant atbuline eiga neturi būti jokių trukčiojimų, smūgių ar delsimo. Buksavimas bėgėjantis išduoda susidėvėjusias sankabas, o staigūs smūgiai – „Mechatroniko“ gedimą.
Mechaninės dėžės yra gerokai patikimesnės, tačiau dyzelinių versijų atveju reikia atidžiai įsiklausyti, ar automobiliui dirbant laisva eiga nesklinda barškėjimas iš susidėvėjusio dviejų masių smagračio.
Nors automobilis pasižymi pakankamai gera apsauga nuo korozijos, įvairūs rūdžių židiniai dažniausiai išduoda nekokybiško remonto padarinius.
Ypatingą dėmesį verta atkreipti į trijų durų modelius. Kadangi šių automobilių durys yra ilgesnės ir sunkesnės, ilgainiui jos tiesiog nusėda. Dėl prarasto sandarumo jas tampa sunkiau uždaryti, o važiuojant didesniu greičiu salone girdimas erzinantis vėjo švilpimas.
Perkant dyzelinį 1,6 litro TDI variantą, rekomenduojama pasijungti diagnostinę įrangą. Būtina patikrinti kietųjų dalelių filtro (DPF) ir išmetamųjų dujų recirkuliacijos (EGR) vožtuvo parametrus.
Kitas brangus, bet dažnai pamirštamas patikros elementas – oro kondicionierius. Šaldymo sistemos kompresoriai yra žinoma „Audi A1“ silpnoji vieta. Net ir perkant automobilį žiemą, būtina įsitikinti, kad sistema veikia efektyviai ir greitai šaldo orą, o iš po variklio gaubto nesklinda pašaliniai ūžesiai ar vibracijos.
Kiek kainuoja remontuoti?
Lietuvos naudotų automobilių rinkoje „Audi A1“ (2010–2018) kainos svyruoja nuo maždaug 4 500 eurų už ankstyvuosius, bazinės komplektacijos egzempliorius iki 11 000 eurų už vėlesnių gamybos metų, puikiai išlaikytus modelius su „S line“ apdaila. Tačiau pradinė įsigijimo suma tėra tik ledkalnio viršūnė.
Nors šis modelis dalijasi platforma su techniškai paprastesniu „Volkswagen Polo“, priklausymas „premium“ segmentui lemia aukštesnes detalių ir aptarnavimo kainas. Norint, kad hečbekas išliktų techniškai nepriekaištingas, savininkui teks susitaikyti su specifinėmis, šiam automobiliui būdingomis išlaidomis.
Didžiausią riziką benzininėse versijose kelia populiarieji 1,2 ir 1,4 litro TFSI varikliai (ypač gaminti iki 2015 metų), turintys problemų su paskirstymo grandine.
Pilnas paskirstymo grandinės komplekto keitimas kartu su darbu specializuotame servise Lietuvoje atsieina apie 400–600 eurų. Be to, senesniuose 1,4 TFSI motoruose neretai pasitaiko padidėjęs alyvos suvartojimas – šios problemos sprendimas (žiedų ir vožtuvų gumyčių keitimas) gali pareikalauti papildomų 500–1000 eurų.
Kita stambi išlaidų eilutė gresia pirkėjams, pasirinkusiems modelius su 7 laipsnių automatine „S tronic“ (DQ200) pavarų dėže.
Naujo dvigubos sankabos komplekto keitimas su kalibravimu ir darbu kainuoja apie 700–900 eurų. Jei diagnozuojamas dar ir pavarų dėžės valdymo bloko (mechatronikos) gedimas, bendra remonto sąmata lengvai perkops 1000 eurų ribą.
Skirtingai nei daugelio sudėtingesnių šios klasės automobilių atveju, „Audi A1“ pakaba yra gana paprasta („MacPherson“ priekyje ir sukamoji sija gale), todėl jos priežiūra kišenės nedrasko.
Priekinės svirties įvorių ar stabilizatoriaus traukių keitimas dažniausiai kainuoja vos keliasdešimt eurų, todėl važiuoklės remontas nebus pagrindinė finansinė našta.
Tačiau dyzelinių 1,6 litro TDI motorų savininkai susiduria su kitokiais iššūkiais. DPF filtro valymas arba EGR vožtuvo keitimas Lietuvos autoservisuose paprastai ištraukia iš kišenės apie 250–400 eurų.
Taip pat dyzeliniuose modeliuose su mechanine dėže po 200 000–250 000 kilometrų ridos tenka keisti susidėvėjusį dviejų masių smagratį.
Visas sankabos komplektas su smagračiu ir mechanikų darbu atsieina nuo 600 iki 850 eurų.