Daugelis vairuotojų naudotų automobilių rinkoje vis dar ieško universalaus recepto: erdvaus, komfortiško, ekonomiško ir nebrangiai išlaikomo automobilio. Būtent todėl vidutinės klasės sedanai ir universalai ilgą laiką buvo laikomi racionaliausiu pasirinkimu tiems, kuriems mažas hečbekas jau per ankštas, bet visureigio dar nereikia.
2004 metais pasirodęs „Peugeot 407“ bandė šiai formulei suteikti daugiau charakterio. Vietoje santūraus, beveik nematomo šeimos automobilio prancūzai pasiūlė drąsiau atrodantį modelį su komfortiška pakaba ir solidesnio automobilio įspūdį kuriančiu salonu. Tai nebuvo pats praktiškiausias ar racionaliausias klasės atstovas, tačiau jis turėjo tai, ko daugeliui konkurentų trūko – atpažįstamą veidą.
Naudoto Peugeot 407 apžvalga akimirksniu
Privalumai: išskirtinė kupė versija, patogus ilgose kelionėse, patrauklios naudotų automobilių kainos, tam laikui gera garso izoliacija.
Trūkumai: praktiškesni konkurentai, ne visada intuityvus prietaisų valdymas, nevykusi gamyklinė navigacija, kietokas pakabos darbas važiuojant mažu greičiu.
Drąsus bandymas išsiskirti
Kai 2004 metais „Peugeot“ pristatė modelį „407“, gamintojas atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Jo pirmtakas – „Peugeot 406“ – buvo tapęs savotiška ikona (prie to nemažai prisidėjo ir legendinis filmas „Taksi“), kuri pirkėjus traukė laiko patikrintu, santūriu dizainu, komfortiška važiuokle ir nenuginčijamu solidumu.
Tai buvo saugus, racionalus ir daugeliui suprantamas pasirinkimas. Todėl kuriant įpėdinį prancūzams reikėjo ne tiesiog atnaujinti senstantį modelį, bet ir sukurti naują tapatybę, įrodančią, kad vidutinės klasės automobilis neprivalo būti nuobodus.
Būtent tai „Peugeot 407“ ir padarė – jis tapo tikru šoku tuometinei rinkai. Vietoje konservatyvių linijų prancūzai pasirinko radikalią, avangardinę kryptį. Neįprastai ilga priekinė dalis, toli į sparnus ištęsti žibintai, žemai nuleista nosis ir didžiulė oro įsiurbimo anga leido automobiliui atrodyti gerokai agresyviau ir dinamiškiau nei, pavyzdžiui, „Volkswagen Passat“ ar „Toyota Avensis“.
Tačiau grožis ir drąsa pareikalavo inžinerinių kompromisų. Vienas didžiausių šio modelio kuriozų – milžiniška priekinė iškyša (atstumas nuo priekinio rato ašies iki buferio pabaigos). Nors vizualiai tai kėbului suteikė sportiškumo, realybėje tai tapo tikru galvos skausmu. Priekinio buferio apačios braukymas į šaligatvio bortelius parkuojantis tapo bene kiekvieno „Peugeot 407“ savininko kasdienybe.
Nors iš išorės automobilis atrodo masyvus ir ilgas, atsisėdus viduje tampa aišku, kad dizainui buvo paaukota erdvė. Ilgas priekis ir nuožulni stogo linija lėmė, kad salono erdvės pojūčiu jis nusileidžia net ir mažiau išraiškingiems varžovams. Ypač tai juntama ant galinės sėdynės, kur aukštesni keleiviai greitai pajus ribotą erdvę galvai ir keliams.
Sedanas buvo populiariausias pasirinkimas, tačiau šeimoms ar praktiškumo ieškantiems pirkėjams kur kas racionalesnė alternatyva tapo „407 SW“ universalas. Jis ne tik turėjo didesnę bei patogesnę bagažinę vaikų vežimėliams ar lagaminams, bet ir pasižymėjo unikaliu stiliaus elementu – elegantiškai pasvirusiais galiniais statramsčiais ir didžiuliu panoraminiu stogu, kuris vizualiai praplėtė saloną.
Vėliau modelių gamą papildė „Peugeot 407 Coupe“. Skirtingai nei pirmtako („406 Coupe“), šio modelio dizainą suprojektavo patys prancūzai.
Tai buvo pati emocingiausia ir sunkiausia „407“ modelių šeimos versija, visiškai nepretenduojanti į kasdienį šeimos transportą. Tai greitkelių kreiseris, skirtas ilgesnėms kelionėms dviem žmonėms, kuriame pirmenybė teikiama stiliui ir važiavimo komfortui.
Komforto netrūksta, bet praktiškumas turi ribas
Įsėdus į „Peugeot 407“, iškart tampa aišku – gamintojas siekė, kad vairuotojas jaustųsi it sėdintis solidesniame, aukštesnės klasės automobilyje. Toli į priekį nustumtas, beveik vienatūriams būdingas didžiulis priekinis stiklas sukuria erdvės ir šviesos pojūtį priekyje.
Sėdynės primena patogius namų fotelius, garso izoliacija puikiai slopina vėjo keliamą triukšmą, o ilgesnėse kelionėse automobilis džiugina solidžiu stabilumo pojūčiu. Vis dėlto, prie „407“ ergonomikos teks priprasti, nes prancūzų požiūris į prietaisų valdymą anuomet buvo gana savotiškas.
Prietaisų skydelis ir centrinė konsolė anaiptol nėra tokia intuityvi kaip vokiškuose konkurentuose. Centrinė konsolė yra tiesiog nusėta dešimtimis smulkių mygtukų – ypač jei modelyje sumontuota gamyklinė navigacijos sistema.
Šiandien šie sprendimai primena laikus, kai gamintojai dar tik ieškojo būdų, kaip vienoje vietoje suderinti multimediją, klimato kontrolę ir pagalbines sistemas, nenaudojant liečiamųjų ekranų. Tai nėra kritinis trūkumas, bet pirkėjui, pripratusiam prie griežtos vokiškos tvarkos, pirmas įspūdis gali pasirodyti chaotiškas.
Kalbant apie surinkimo ir medžiagų kokybę – ji atspindi to laikmečio standartus. Viršutinė prietaisų skydelio dalis pagaminta iš malonaus, minkšto plastiko, tačiau ilgainiui kai kurie dažnai liečiami mygtukai ar plastikinės apdailos detalės gali apsitrinti, prarasdamos savo pradinę išvaizdą.
Komforto įrangos lygis labai priklauso nuo konkretaus egzemplioriaus. Bazinės versijos šiandien atrodo itin skurdžiai, tačiau geriau sukomplektuoti „407“ modeliai gali pasiūlyti funkcijas, kurios ir šiandien atrodo moderniai.
Tokiuose automobiliuose nesunkiai rasite dviejų zonų klimato kontrolę, automatinę greičio palaikymo sistemą, taip pat patogumo suteikiančius lietaus bei šviesos jutiklius. Manevravimą mieste gerokai palengvina galiniai parkavimo davikliai, o keliones praskaidrina kokybiškai skambanti „JBL“ garso aparatūra. Aukščiausios komplektacijos versijos vairuotojus taip pat palepins odiniais salonais su šildomomis ir netgi elektra valdomomis sėdynėmis.
Pagrindinė taisyklė naudotų automobilių rinkoje – venkite bazinių komplektacijų. Kainų skirtumas tarp prastai prižiūrėto, skurdaus „Peugeot 407“ ir gausiai sukomplektuoto, mylėto modelio šiandien yra minimalus. Tačiau kasdienio naudojimo komfortas, kurį suteikia aukštesnės komplektacijos įranga, skirsis akivaizdžiai.
Variklių daug, bet ne visi verti dėmesio
„Peugeot 407“ nėra mažas automobilis, todėl variklio pasirinkimas čia turi gerokai didesnę reikšmę, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai sunkus, į komfortą orientuotas modelis, kuris turi džiuginti ne tik adekvačiomis degalų sąnaudomis, bet ir sklandžia dinamika. Būtent dėl šios priežasties pačios silpniausios variklių versijos dažnai atrodo patrauklios tik skelbimuose – iliuzijos greitai išsisklaido po pirmojo bandomojo važiavimo.
Benzininių variklių gamos pagranduku buvo 1,8 litro keturių cilindrų agregatas, ankstyvosiose versijose išvystęs 116 AG, o vėliau – 125 AG. Žvelgiant vien į technines charakteristikas gali pasirodyti, kad tokios galios kasdieniam judėjimui pakanka, tačiau realybėje „Peugeot 407“ šiam varikliui yra tiesiog per sunkus.
Mieste jis dar šiaip ne taip susitvarko su kasdienėmis užduotimis, bet išvažiavus į greitkelį ar pilniau pakrovus automobilį, jam greitai pritrūksta eiklumo. Norint neatsilikti nuo kitų eismo dalyvių , motorą tenka gręžti, o tai akimirksniu panaikina vienintelį teorinį šio pasirinkimo pranašumą – ekonomiškumą.
Jeigu vis dėlto norisi benzininio variklio, kur kas logiškesnis pasirinkimas yra 2,0 litrų versija (išvystanti 136 arba 140 AG). Nors šio variklio suteikiama dinamika nėra stebuklinga, jis kur kas geriau dera prie ramaus automobilio charakterio.
Šis variantas tinka tiems, kurie per metus nuvažiuoja nedaug ir nori išvengti dyzeliniams automobiliams būdingų sudėtingų taršos sistemų. Tiesa, už šią ramybę teks susimokėti degalinėje – mieste degalų sąnaudos gali būti nemaloniai aukštos, ypač suporavus variklį su automatine pavarų dėže.
Kur kas retesnis, bet malonus kompromisas yra 2,2 litro (160 AG) benzininis variklis. Jis automobiliui suteikia pastebimai daugiau eiklumo ir dinamikos rezervą lenkiant užmiestyje. Nors ekonomiškumo rekordų su juo nepagerinsite, galios ir masės santykis čia yra optimalesnis.
Tuo tarpu benzininių variklių gamos flagmanas – 3,0 litrų V6 – geriausiai tinka emocingajam kupė modeliui. Šis variklis suteikia solidumo ir skleidžia visai malonų garso takelį, kurio silpnesnės versijos neturi, tačiau, vėlgi, perkant automobilį su šiuo varikliu iškart reikės susitaikyti su gerokai didesnėmis degalų sąnaudomis, brangesne priežiūra ir ribota specifinių detalių pasiūla. Tai, tikėtina, visiems yra akivaizdu.
Vis dėlto, dauguma naudotų „Peugeot 407“ pirkėjų pagrįstai žvalgosi į dyzelinius HDi variklius. Čia pasirinkimų paletė plati, o skirtumai tarp jų nulemia visą važiavimo patirtį. Silpniausias 1,6 litro HDi (109 AG) gali atrodyti viliojančiai dėl deklaruojamų mažų degalų sąnaudų, tačiau dideliame sedane ar universale jam chroniškai trūksta galios – tai variklis, sukurtas kur kas mažesniems PSA grupės modeliams.
Neabejotinai racionaliausias ir labiausiai rekomenduojamas pasirinkimas yra legendinis 2,0 litrų HDi. Priklausomai nuo gamybos metų, jis siūlė 136 AG, 140 AG, o pačioje gamybos pabaigoje – ir 163 AG. Jis pasižymi puikiu sukimo momentu, užtikrintai jaučiasi greitkelyje ir geriausiai atitinka masyvaus automobilio paskirtį.
Kita vertus, dinamikos išsiilgusiems pirkėjams patiks 2,2 litro HDi (170 AG) – tai itin sklandžiai veikiantis motoras, paverčiantis „407“ puikiu greitkelių kreiseriu, nors jo aptarnavimas ir reikalauja šiek tiek storesnės piniginės.
Dyzelinių variklių gamos viršūnėje puikuojasi 2,7 litro (204 AG) bei 3,0 litro V6 HDi (241 AG) agregatai. Su jais automobilis neatpažįstamai pasikeičia ir tampa tyliu, galingu gran turismo klasės atstovu. Nors dinamika ir važiavimo tolygumas čia aukščiausio lygio, tai jau nebe tas variklis, su kuriuo norėtųsi sutaupyti pinigų.
Pavarų dėžių pasirinkimas „Peugeot 407“ modelyje yra ne mažiau svarbus nei variklio. Mechaninė transmisija yra pats saugiausias ir pigiausias variantas, kuris tobulai dera su 2,0 HDi varikliu.
Automatinės dėžės suteikia kur kas daugiau komforto, tačiau reikalauja atidumo. Silpnesnėse versijose sutinkama senamadiška keturių laipsnių automatinė dėžė slopina automobilio dinamiką ir smarkiai išpučia degalų sąnaudas.
Kur kas pranašesnė yra šešių laipsnių automatinė transmisija, montuota su galingesniais varikliais. Ji puikiai išnaudoja dyzelinių motorų sukimo momentą, pavaras perjungia švelniai ir labiausiai atitinka tingų, komfortišką prancūziško sedano charakterį.
Į ką atkreipti dėmesį perkant
Didžiausia klaida perkant naudotą „Peugeot 407“ – vertinti jį išskirtinai tik pagal kainą. Šis modelis antrinėje rinkoje šiandien kainuoja pakankamai mažai, tad net ir visai padoriai atrodantis egzempliorius gali pasirodyti kaip itin racionalus pirkinys. Vis dėlto, būtent maža įsigijimo kaina dažnai tampa spąstais – vienas rimtesnis dyzelinio variklio, automatinės pavarų dėžės ar išmetamųjų dujų valymo sistemos remontas gali greitai priartėti prie viso automobilio vertės.
Pirmiausia reikėtų apsispręsti dėl variklio. Lietuvoje dominuoja dyzeliniai modeliai, o racionaliausias kompromisas daugeliui – 2,0 litro HDi. Jis turi pakankamai galios tokios masės automobiliui ir puikiai dera tiek su mechanine, tiek su automatine transmisija. Tačiau ir šio variklio negalima pirkti aklai.
Bandomąjį važiavimą būtina pradėti nuo visiškai šalto variklio užvedimo. Jis privalo užsivesti lengvai, dirbti tolygiai ir be ryškaus kratymosi. Nelygus darbas laisva eiga, trūkčiojimas, dūmingumas ar vangus reagavimas į akceleratorių dažniausiai išduoda brangias purkštukų, EGR vožtuvo, oro srauto matuoklės ar turbokompresoriaus problemas.
Ypatingą atsargumą turėtų kelti prietaisų skydelyje šviečiantis arba neseniai užgesintas „Depollution system faulty“ pranešimas. Prancūziškuose automobiliuose tai nėra konkreti diagnozė – po šiuo universaliu perspėjimu gali slėptis užsikimšęs kietųjų dalelių filtras (DPF), stringantis EGR vožtuvas, sugedusi „Eolys“ skysčio dozavimo sistema ar kiti dyzelinio variklio valdymo elementai, reikalaujantys nepigaus meistrų įsikišimo.
Silpnesnė 1,6 litro HDi versija iš pirmo žvilgsnio vilioja mažomis degalų sąnaudomis, tačiau „Peugeot 407“ atveju ji turi du rimtus trūkumus. Pirmasis yra dinamikos trūkumas – pilnesniu automobiliu lenkti užmiestyje bus sunku. Antrasis ir kur kas pavojingesnis – variklio jautrumas priežiūrai.
Šis motoras chroniškai nemėgsta uždelsto alyvos keitimo ir trumpų kelionių mieste. Viena žinomiausių jo „ligų“ yra alyvos tiekimo į turbokompresorių sutrikimai. Jeigu pardavėjas giriasi neseniai restauruota turbina, būtina išsiaiškinti, ar servisas pakeitė ne tik ją, bet ir alyvos tiekimo bei grąžinimo vamzdelius, išvalė karterį bei alyvos paėmimo tinklelį. To nepadarius, nauja turbina suges labai greitai.
Ieškantiems daugiau galios, 2,2 HDi ir ypač V6 dyzeliniai varikliai (2,7 HDi) pasiūlys puikią trauką ir važiavimo malonumą, tačiau jų priežiūra yra kompleksiškai sudėtinga.
2,2 HDi variklis naudoja dviejų turbinų sistemą ir gerokai brangesnius pjezo purkštukus, todėl bet koks oro ar degalų tiekimo sistemos remontas kainuos pastebimai daugiau nei standartinio 2,0 HDi atveju.
Tačiau tikrasis iššūkis savininkų piniginei yra V6 varikliai, sukurti bendradarbiaujant su „Ford“ ir „Jaguar“. Visų pirma, šis masyvus agregatas vos telpa į „Peugeot 407“ variklio skyrių. Dėl kritinio vietos trūkumo net ir gana standartinės priežiūros procedūros, tokios kaip pagrindinio diržo keitimas ar priėjimas prie tam tikrų mazgų, reikalauja daugybės mechanikų darbo valandų, o kartais ir priekinės automobilio dalies ardymo.
V6 motorai turi dvi turbinas ir net du išmetamųjų dujų recirkuliacijos (EGR) vožtuvus, kurie linkę užsikimšti. Negana to, ankstyvieji 2,7 HDi varikliai turi liūdnai pagarsėjusią konstrukcinę silpnybę – jautrius alkūninio veleno indėklus bei tepimo sistemos trūkumus. Jeigu buvęs savininkas alyvą keitė retai, indėklai greitai susidėvi, o variklis gali tiesiog užkalti.
Perkant automobilį su mechanine pavarų dėže, didžiausias dėmesys turi būti skiriamas dviejų masių smagračiui. Jeigu varikliui dirbant laisva eiga girdimas aiškus metalinis barškėjimas, o nuspaudus sankabos pedalą garsas pasikeičia arba visai dingsta – tai neabejotinas susidėvėjusio smagračio požymis, reiškiantis kelių šimtų eurų išlaidas.
Automatinės pavarų dėžės reikalauja dar griežtesnio testo. Pavaros privalo persijungti švelniai, be jokio delsimo, slydimo pojūčio ar smūgių. Būtina automobilį išbandyti ne tik trumpai pasivažinėjant tiesiojoje, bet ir imituojant miesto spūstis, kai transmisijos alyva gerai įkaista. Jeigu sušilusiai dėžei atsiranda smūgiai perjungiant pavaras arba vėlavimas pajudant iš vietos – nuo tokio automobilio geriau nusisukti.
„Peugeot 407“ priekinė daugiasvirtė važiuoklė yra gerokai sudėtingesnė nei tipinių šios klasės modelių. Bandomojo važiavimo metu per smulkius nelygumus klausykitės bildesių – jie dažniausiai išduoda susidėvėjusius, specifinius ir nepigius priekinius apatinius šarnyrus, stabilizatoriaus traukes ar įvores.
Nors kėbulo apsauga nuo korozijos yra nebloga, ignoruoti rūdžių pėdsakų nereikėtų. Atidžiai apžiūrėkite slenksčius, ratų arkas ir durų apačias. Ne mažiau svarbu patikrinti galinę dalį. Pasitaiko atvejų, kai pro galinių žibintų ar bagažinės sandariklius į vidų skverbiasi drėgmė, vėliau sukelianti parkavimo jutiklių ar kitų elektronikos modulių trumpuosius jungimus.
Galiausiai, elektronika ir komforto įranga šiame modelyje dažnai tampa ne katastrofišku, bet labai erzinančiu faktoriumi. Prieš perkant privalu patikrinti viską, kas spaudosi: langų kėliklius, centrinį užraktą, valytuvų ir šviesų jutiklius, sėdynių šildymą ir multimedijos ekraną (kuris senesniuose modeliuose nuo karščio linkęs išblukti).
Jei yra panoraminis stoglangis, ieškokite drėgmės pėdsakų salono lubose. Oro kondicionierius taip pat neturi likti tik formaliu patikros punktu – sistema privalo šaldyti greitai, kompresorius neturi skleisti jokio ūžesio, o iš ortakio neturi sklisti pelėsio kvapas, kuris dažnai liudija apleistą priežiūrą.
Kiek kainuoja remontuoti?
Nors šio automobilio įsigijimo kaina šiandien yra viliojančiai maža, eilinis aptarnavimas ir atsarginės dalys atspindi vidutinės klasės, o ne biudžetinio hečbeko standartus.
Alyvos, filtrų ir paprastesnių eksploatacinių dalių kainos išlieka prieinamos, o populiariajam 2,0 HDi varikliui detalių pasiūla yra milžiniška. Vis dėlto nereikėtų daryti klaidos ir manyti, kad jo išlaikymas prilygs mažesniam „Peugeot 307“ – tai sunkesnis ir techniškai sudėtingesnis automobilis.
Vienas svarbiausių profilaktinių darbų, kurio išlaidas verta iškart įtraukti į biudžetą (jei pardavėjas negali dokumentais įrodyti, kad tai jau padaryta), yra paskirstymo diržo komplekto su vandens siurbliu keitimas. Keturių cilindrų varikliams ši procedūra servise dažniausiai atsieina 300–500 eurų. V6 variklių savininkams ši sąmata bus gerokai didesnė dėl komplikuotos prieigos ir ilgesnio mechanikų darbo laiko.
Kalbant apie variklių remontą, 1,6 HDi turbokompresoriaus keitimas, kuris privalo būti atliekamas kartu su visos tepimo sistemos (vamzdelių, karterio, tinklelio) valymu, iš kišenės ištrauks nuo 400 iki 900 eurų.
Tuo tarpu 2,0 HDi savininkams EGR vožtuvo keitimas su darbu kainuos apie 150–300 eurų. Kietųjų dalelių (DPF) filtro valymas ar naujo pakaitinio filtro montavimas bei „Eolys“ priedų dozavimo sistemos tvarkymas greitai pareikalaus dar kelių šimtų eurų.
Transmisijos remontas – dar viena stambi išlaidų eilutė. Dyzeliniuose modeliuose su mechanine pavarų dėže pilnas susidėvėjusio dviejų masių smagračio ir sankabos komplekto keitimas kainuoja maždaug 600–1000 eurų. Jei tenka rimčiau remontuoti automatinę pavarų dėžę (pavyzdžiui, keisti hidraulinį bloką ar solenoidus), remonto sąmata lengvai perkopia 1000 eurų ribą.
Sudėtingesnė priekinė pakaba taip pat reikalauja reguliarių investicijų. Nors atskiri šarnyrai, įvorės, atraminiai elementai ar stabilizatoriaus traukės atskirai nekainuoja milžiniškų sumų, visos priekinės pakabos atnaujinimas gali greitai pasiekti kelis šimtus eurų. Geroji žinia ta, kad šie darbai nėra techniškai sudėtingi.
Būtina paminėti bene garsiausią „Peugeot 407“ ligą – dviejų zonų klimato kontrolės sklendžių lūžius. Paradoksalu, bet pačios plastikinės sklendės ar jų remonto komplektai kainuoja vos keliasdešimt eurų. Tačiau norint jas pakeisti, mechanikams tenka išardyti ir išimti beveik visą prietaisų skydelį. Dėl didelių darbo laiko sąnaudų šis, atrodytų, smulkus gedimas servise lengvai pavirsta į 200–300 eurų sąskaitą.
Paprastesni benzininiai varikliai (1,8 ar 2,0 litro) leis išvengti DPF ar dyzelinių purkštukų problemų, tačiau čia gali tekti investuoti į uždegimo rites, lambda zondus ar aušinimo sistemos elementus. Na, o V6 modeliai (tiek benzininiai, tiek dyzeliniai) reikalauja visiškai kitokio biudžeto. Didesnės stabdžių ir pakabos apkrovos bei sudėtinga prieiga variklio skyriuje reiškia, kad net smulkūs darbai kainuos pastebimai brangiau.