Visuomenės senėjimas yra vienas reikšmingiausių šio amžiaus socialinių pokyčių, o ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vyresnių nei aštuoniasdešimties metų gyventojų skaičius per artimiausius dešimtmečius patrigubės.
Kartu su didesniu vyresnių gyventojų skaičiumi nuosekliai auga ir vyresnio amžiaus vairuotojų gretos. Kelionės nuosavu automobiliu šiai visuomenės grupei išlieka vienu patogiausių susisiekimo būdų ir leidžia išlaikyti nepriklausomą mobilumą, todėl savarankiškai vairuoti paprastai siekiama kiek įmanoma ilgiau.
Nors visuomenėje giliai įsišaknijusi nuomonė, kad gebėjimas saugiai vairuoti su amžiumi prastėja dėl silpnėjančios atminties, lėtesnės reakcijos ir prastesnio dėmesio išlaikymo, naujausi Lietuvos mokslininkų duomenys rodo kur kas šviesesnį vaizdą.
Dvejus metus trukęs stebėjimas parodė stebėtiną stabilumą
Siekdami išsiaiškinti šešiasdešimties metų ir vyresnių vairuotojų protinių funkcijų bei vairavimo elgsenos ryšį, Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros mokslininkai įgyvendino dvejų metų trukmės tyrimą.
Gausią dalyvių grupę stebėję tyrėjai nustatė, kad per šį laikotarpį jokių reikšmingų neigiamų pokyčių vairuotojų elgsenoje ar mąstyme nepasireiškė. Kitaip tariant, per dvejus metus senjorų protiniai gebėjimai išliko visiškai stabilūs.
Tyrimui vadovavusi docentė daktarė Laura Šeibokaitė tokius rezultatus vertina itin pozityviai. Pasak mokslininkės, gauti duomenys leidžia drąsiai kelti prielaidą, kad protinių funkcijų prastėjimas nėra greitas procesas, todėl vyresnio amžiaus vairuotojai gali ilgiau išlikti saugūs kelyje nei buvo manoma iki šiol.
Kartu su protiniais gebėjimais stabili išliko ir tiriamųjų vairavimo elgsena bei gebėjimas laiku pastebėti bei įvertinti kelyje kylančius pavojus.
Rezultatus lemia individualūs sveikatos veiksniai
Nors tyrimo išvados nuteikia džiugiai, specialistai ragina juos vertinti atsargiai ir neprarasti budrumo. Neatmetama tikimybė, kad tyrime aktyviau sutiko dalyvauti tie vairuotojai, kurie natūraliai yra mobilesni, labiau savimi pasitikintys ir pasižymi geresne bendra sveikatos būkle.
Tyrėjai pabrėžia, kad protinių funkcijų pokyčiai yra itin individualūs, o juos dažniausiai lemia ne pats prabėgusių metų skaičius, bet aplinkos ar genetiniai veiksniai.
Vyresnis amžius savaime nelemia spartaus protinių funkcijų nykimo, tačiau bėgant metams natūraliai išauga įvairių ligų, tokių kaip Alzheimerio liga, tikimybė.
Būtent konkrečios ligos, o ne pats amžius sukelia atminties ar orientacijos problemas. Todėl kiekvieno vyresnio amžiaus žmogaus galimybes vairuoti būtina vertinti individualiai, o ne nurašyti vairuotojus remiantis vien pase įrašyta gimimo data.
Svarbiausia vertinti bendrą patirtį ir kasdienę elgseną
Mokslininkų teigimu, vairavimo kompetencijas lemiantys veiksniai yra kompleksiniai ir sudaryti iš daugybės elementų, kurie kelionės saugumui gali būti daug svarbesni nei sausi protinių testų rezultatai. Todėl vien teorinių ar kognityvinių užduočių įverčiai neturėtų būti laikomi pakankama priemone uždraudžiant ar leidžiant vyresnio amžiaus žmogui vairuoti.
Sprendžiant apie senjoro galimybes saugiai dalyvauti eisme, būtina atsižvelgti į bendrą organizmo būklę, kasdienio vairavimo įpročius, per dešimtmečius sukauptą realią patirtį bei kitus asmeninius veiksnius. Daugeliui vyresnio amžiaus vairuotojų nereikėtų baimintis staigaus gebėjimų praradimo, o saugų eismą užtikrinti padės reguliarus sveikatos tikrinimas ir objektyvus savo galimybių vertinimas.