Nepakartojamo grožio Dusetų apylinkės šį savaitgalį dviem dienoms taps Lietuvos mini ralio čempionato epicentru. Beveik šimtui ekipažų „Rally Sartai“ bus jau trečiasis šio sezono išbandymas, tačiau ypatingo dėmesio varžybose sulauks keturi ekipažai, kuriuos į priekį ves moterys vairuotojos.
Nors kiekviena iš jų turi skirtingo dydžio patirties bagažą, visas jas vienija bendra aistra automobilių sportui ir noras pasitikrinti savo jėgas greituose Zarasų rajono keliuose.
Svajonės pildosi atsisėdus į vairuotojo vietą
Mini ralio čempionatas jau ne kartą įrodė esantis puiki platforma pradėti sportinę karjerą nuo nulio ar atėjus iš kitų automobilių sporto disciplinų. Šiemet vairuotojos kėdę čia matuojasi Greta Šaduikytė, kuri anksčiau patirtį kaupė automobilių slalome ir ne vienerius metus krimto šturmanės duoną. Artėjantis startas su „Honda Civic“ automobiliu jai bus jau trečiasis šiame sezone.
„Būdama šturmane galiu stebėti procesą iš šalies, mokytis iš vairuotojų ir suprasti ralio subtilybes, tačiau kaip vairuotoja dabar pati turiu priimti galutinius sprendimus. Prieš pirmą startą buvo jaudulio, tačiau jo buvo stebėtinai mažai. Daugiau buvo didžiulis džiaugsmas pagaliau išbandyti save ten, kur visada norėjau būti“, – atvirauja sportininkė, kuriai šis debiutas išpildė nuo vaikystės puoselėtą svajonę.
Tuo tarpu Dusetų apylinkės visam gyvenimui įsimins projekto „Aš Ralistė“ atstovėms Kristinai Šipelytei ir Neringai Lazauskei. Po pusantrų metų trukusių intensyvių mokslų ir treniruočių jų ekipažui su „Toyota Auris“ automobiliu pagaliau uždegta žalia šviesa pirmajam oficialiam startui.
„Šis debiutas man reiškia labai daug emocijų vienu metu – ir jaudulį, ir smalsumą, ir didelį norą įrodyti sau, kad galiu daugiau, nei iki šiol maniau. Tai man yra įrodymas, kad kartais verta pasakyti „taip“ net tada, kai neturi patirties ir nežinai, ko tikėtis“, – pasakoja K. Šipelytė. Lenktynininkė priduria, kad išėjimas iš komforto zonos kartais kelia baimę, bet būtent dėl to ši patirtis yra tokia neįkainojama.
Statistika ar realūs pokyčiai trasoje
Moterų Lietuvos ralio padangėje tikrai netrūksta – nuo puikių šturmanių greičio ruožuose iki oficialių asmenų varžybų organizavimo komitetuose. Visgi lenktynininkė už vairo ilgą laiką buvo gana retas reiškinys, kuris dabar sparčiai kinta. G. Šaduikytė teigia, jog jai svarbi ne tiek pati statistika, kiek galimybė asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kad autosporte viską lemia darbas.
„Žinoma, malonu būti tarp kelių moterų vairuotojų Sartų ralyje, tačiau trasoje visi startuojame tomis pačiomis sąlygomis ir siekiame to paties tikslo – kuo geriau atlikti savo darbą ir mėgautis tuo, ką darome. Nepriklausomai nuo to, ar esi moteris, ar vyras“, – tvirtos nuomonės laikosi lenktynininkė.
K. Šipelytė džiaugiasi, kad moterų aktyvumas trasose auga, ir tikisi, jog jų pavyzdys įkvėps kitas merginas nebijoti siekti savo tikslų. Prisimindama savo kelio pradžią, ji neslepia sulaukusi daugiau skeptiškų nei palaikančių komentarų. „Nemažai žmonių, kuriems pasakojau apie tai, netikėjo manimi, bet pažiūrėkite, kur esu dabar. Netrukus būsiu už sportinio automobilio vairo ir važiuosiu ralyje“, – entuziazmo neslepia sportininkė.
Penktus metus su „Suzuki Swift“ lenktyniaujanti Austėja Straukaitė į šią situaciją žvelgia dar paprasčiau ir linkusi lyties klausimo apskritai nesureikšminti. Pasak jos, rezultatus reikėtų vertinti pagal tai, kas kurioje klasėje ir su kokia technika važiuoja.
„Taip, moteris nuo vyro skiriasi biologiškai ir psichologiškai. Tai faktas ir to nepakeisi, bet būtent ralyje ir šiame lygyje, kuriame važiuojame Lietuvoje, jėgos tikrai apylygės. Jei žiūrėtume toliau, į WRC, Formulę 1 ar ištvermės lenktynes, ten moteriai tikrai reikės padirbėti stipriau, bet tai nereiškia, kad ji negali“, – mintimis dalijasi A. Straukaitė.
Šiai pozicijai pritaria ir labiausiai patyrusi šio ketvertuko atstovė Virginija Kėdžiūtė, kuri savo sąskaitoje turi jau beveik trisdešimt startų su „Seat Ibiza“ automobiliu. Jos teigimu, trasoje jokio pranašumo nesuteikia nei lytis, nei išankstinės nuostatos.
„Labai džiugu, kad vis daugiau moterų išdrįsta sėsti už vairo ir konkuruoti su vyrukais, o mes su šturmane Justina puikiai susidirbome ekipaže. Esame ne tik komanda ralyje, bet ir geriausios draugės už varžybų ribų“, – akcentuodama komandinio darbo ir tarpusavio pasitikėjimo svarbą pasakojimą užbaigia V. Kėdžiūtė.