Perkate naudotą automobilį, dėl kainos jau susiderėta, tačiau prieš pasirašant dokumentus pardavėjas pasiūlo nedidelę gudrybę – sutartyje nurodyti mažesnę sumą, nei mokate iš tikrųjų. Likusius pinigus jis paprašo paduoti grynaisiais, o į dvejones numoja ranka – esą taip daro visi.
Kol automobilis važiuoja ir niekas nekelia pretenzijų, toks sandoris gali atrodyti nekaltas formalumas. Tačiau ramybė baigiasi vos mašinai sugedus arba paaiškėjus, kad pardavėjas nuslėpė kritinius defektus. Tuomet pirkėjui tenka ne tik ieškoti lėšų remontui, bet ir teisme įrodinėti, kiek iš tiesų buvo sumokėta už pirkinį.
Būtent su tokia realybe susidūrė pirkėjas, kurio ginčas dėl nuslėptos kainos ir suklastotos ridos pasiekė teismą. Ši byla ne tik atskleidė naudotų automobilių rinkos šešėlines schemas, bet ir tapo aiškiu perspėjimu, kad bandymas apeiti atsiskaitymo grynaisiais taisykles gali atsigręžti baudomis abiem sandorio šalims.

Už automobilį sumokėjo 9 000 eurų, bet dokumentuose – kita suma
2023 metų gruodį pirkėjas nusprendė įsigyti 2008 m. gamybos visureigį „Mercedes-Benz GL320“, kurį skelbimų portale už 10 500 eurų siūlė naudotų transporto priemonių prekyba besiverčianti bendrovė „Gulija“.
Skelbime buvo nurodyta, kad automobilis yra techniškai tvarkingas, neturi defektų, o jo rida siekia 304 tūkst. kilometrų. Apžiūros metu pirkėjas pastebėjo kelis trūkumus: pažeistą kardaninio veleno apsauginę gumą, pabraižytą variklio dangtį, įtrūkusį priekinį bamperį, o pardavėjo atstovas užsiminė ir apie netvarkingą galinį amortizatorių.
Dėl šių defektų šalys sutarė kainą nuleisti iki 9 000 eurų. Pirkėjas visą sumą sumokėjo grynaisiais ir išvažiavo, tačiau tik vėliau pastebėjo, kad pirkimo–pardavimo sutartyje ir pinigų priėmimo kvite pardavėjas įrašė vos 4 900 eurų sumą.
Tikrosios bėdos prasidėjo jau kitą dieną. Atlikus išsamią kompiuterinę diagnostiką paaiškėjo variklio paskirstymo grandinės, pneumatinės pakabos ir kitų brangių mazgų defektai. Negana to, paaiškėjo, kad automobilio rida buvo suklastota: vietoj skelbtų 304 tūkst. kilometrų visureigis iš tikrųjų buvo nuvažiavęs daugiau kaip 503 tūkst. kilometrų.
Pirkėjui kreipusis į teismą dėl nuslėptų trūkumų šalinimo išlaidų, ginčas pasiekė Klaipėdos apygardos teismą. 2025 m.lapkričio 20 d. nutartimi teismas patvirtino, kad pardavėjas privalo atlyginti pirkėjui 5 901,63 euro remonto išlaidų.
Bylos nagrinėjimo metu pardavėjas bandė gintis teigdamas, kad kaina iki 4 900 eurų buvo nuleista būtent dėl trūkumų,apie kuriuos pirkėjas esą žinojo. Vis dėlto teismas šią versiją atmetė, įvertinęs skelbimo duomenis, rinkos kainas,pirkėjo pateiktą pokalbio garso įrašą bei kitus įrodymus.
Teismas konstatavo, kad reali kaina buvo 9 000 eurų, o mažesnė suma dokumentuose atsirado siekiant išvengti įstatymuose numatytų atsiskaitymo grynaisiais pinigais ribojimų.
Dėl šių aplinkybių teismas priėmė ir dvi atskirąsias nutartis: Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) pranešta apie galimą mokesčių vengimą bei neteisėtus atsiskaitymus grynaisiais, o prokuratūrai – apie galimą ridos suklastojimą ir žinomai neteisingų duomenų įrašymą į sutartį.
Kiek už automobilį leidžiama sumokėti grynaisiais?
Nuo 2022 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje galioja Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymas, numatantis, kad bendra vieno sandorio suma grynaisiais negali viršyti 5 000 eurų. Ši riba galioja visiems atsiskaitymams be išimties,nepriklausomai nuo to, ar automobilis perkamas iš privataus asmens, ar iš juridinio vieneto.
Svarbu suprasti, kad ši riba nedraudžia pirkti brangesnio automobilio, jei atsiskaitymas derinamas. Pavyzdžiui, perkant transporto priemonę už 9 000 eurų, visiškai teisėta 5 000 eurų sumokėti grynaisiais, o likusius 4 000 eurų pervesti bankiniu pavedimu, arba visą sumą iš karto apmokėti pavedimu. Tačiau griežtai draudžiama mokėjimus skaidyti dirbtinai: negalima sutartyje nurodyti 4 900 eurų, o likusios dalies perduoti „į rankas“, kaip ir negalima tos pačios sumos išskaidyti į kelis mokėjimus grynaisiais skirtingomis dienomis.
Įstatyme numatyta išimtis leidžia viršyti 5 000 eurų ribą grynaisiais tik tuomet, kai sandorio šalys objektyviai neturi galimybės atlikti negrynųjų pinigų operacijos, o atsiskaityti būtina nedelsiant. Tačiau tokiais atvejais pinigus priėmęs asmuo privalo per 10 dienų pateikti VMI pranešimą užpildydamas formą PRC915 ir įrodyti minėtų aplinkybių buvimą.Vien pardavėjo noras gauti banko sąskaitoje nefigūruojančius pinigus teisiškai nėra jokia pateisinama priežastis.
Baudos gresia ne tik pardavėjui, bet ir pirkėjui
Paplitusi klaidinga nuomonė, kad už atsiskaitymo tvarkos pažeidimus atsako tik prekybininkas ar pinigus priėmęs asmuo. Administracinių nusižengimų kodekso 207¹ straipsnis numato solidžią atsakomybę abiem sandorio šalims. Baudos dydis tiesiogiai priklauso nuo to, kokia suma buvo viršytas 5 000 eurų limitas.
Jeigu leistina riba viršijama iki 2 500 eurų, fiziniams asmenims gresia bauda nuo 100 iki 500 eurų. Kai viršyta suma siekia nuo 2 500 iki 25 tūkst. eurų, bauda siekia nuo 200 iki 1 000 eurų, o už pakartotinius nusižengimus sankcijos dvigubėja. Minėtu „Mercedes-Benz“ atveju, kai grynaisiais buvo sumokėta visa 9 000 eurų suma, leistina riba viršyta 4 000 eurų, todėl tiek pirkėjui, tiek pardavėjui kilo reali grėsmė sulaukti baudų nuo 200 iki 1 000 eurų, o įmonės vadovui – dar griežtesnės administracinės atsakomybės.
Be to, finansinės rizikos tuo neapsiriboja. VMI akcentuoja, kad pažeidžiant atsiskaitymų grynaisiais tvarką sudaryti sandoriai negali būti naudojami turto įsigijimo ir pajamų šaltiniams pagrįsti. Jei pirkėjas ateityje turės pagrįsti, iš kokių lėšų įsigijo turtą ar kur investavo pajamas, toks sandoris mokesčių administratoriui sukels papildomų įtarimų, o pardavėjui grės atsakomybė už pajamų slėpimą ir mokesčių vengimą.
Ar įmanoma atgauti visus pinigus, jei sutartyje įrašyta mažesnė suma?
Didžiausias smūgis pirkėjui tenka tada, kai dėl automobilio gedimų ar suklastotos ridos bandoma nutraukti sutartį ir atgauti sumokėtus pinigus. Jeigu sutartyje puikuojasi 4 900 eurų, o faktiškai atiduota 9 000 eurų, pardavėjas dažniausiai pareiškia grąžinsiantis tik dokumentuose nurodytą sumą. Likusių pinigų perdavimo faktą pirkėjui tenka įrodinėti pačiam, o neturint jokių rašytinių kvitų tai tampa itin sunkia užduotimi.
Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėta byla parodė, kad fiktyvi kaina sutartyje nėra visiškas akligatvis. Teismas vertina įrodymų visumą: skelbimo archyvus, banko išrašus apie grynųjų pinigų išgryninimą prieš pat sandorį, šalių susirašinėjimą žinutėmis, el. laiškais, telefoninių pokalbių įrašus bei automobilio rinkos vertę. Nustačius šių aplinkybių visumą, teismas gali pripažinti tikrąją kainą, tačiau tai reikalauja ilgų teisminių procesų, advokatų išlaidų ir negarantuoja automatiško laimėjimo.
Taip pat būtina atskirti reikalavimo pobūdį. Minėtoje byloje pirkėjas reikalavo ne nutraukti sutartį, o atlyginti remonto išlaidas. Teismas šį reikalavimą tenkino, tačiau jei pirkėjas būtų prašęs grąžinti visus pinigus mainais į automobilį,kova dėl kiekvieno neapskaityto euro būtų buvusi dar aršesnė.
Ką daryti, jeigu pardavėjas primygtinai siūlo nurodyti mažesnę sumą?
Jeigu pardavėjas kategoriškai atsisako sutartyje nurodyti tikrąją kainą ar primygtinai reikalauja visos sumos grynaisiais viršijant įstatymo leistiną ribą, tai yra aiškiausias signalas nutraukti derybas.
Toks elgesys rodo, kad pardavėjas siekia nuslėpti mokesčius ir sąmoningai apsunkinti pirkėjo galimybes gintis teisme, jei automobilis pasirodytų esąs su defektais. Parašas ant sutarties su sumažinta kaina reiškia, kad pirkėjas savo rankomis atsisako teisinės apsaugos ir tampa šešėlinio sandorio bendrininku.


