Apie prastėjančią dalies Lietuvos tiltų būklę kalbama jau ne vienerius metus, tačiau skaičiai patvirtina opią problemą – per beveik dešimtmetį prastos kokybės tiltų skaičius padvigubėjo, o jų priežiūra ir remontas reikalauja vis didesnių valstybės finansinių išteklių.
Ekspertai pabrėžia, kad nesprendžiant sisteminių problemų ir neinvestuojant į dar patenkinamos būklės infrastruktūros priežiūrą, ateityje padėtis gali tapti kritinė.
Lietuvoje šiuo metu yra apie 1,5 tūkst. valstybinės reikšmės tiltų ir viadukų, o kartu su savivaldybių infrastruktūra šis skaičius yra dar didesnis.
„Vilnius Tech“ universiteto Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedros profesorius dr. Darius Bačinskas jų bendrą būklę vertina prastai – blogos būklės tiltų skaičius per septynerius metus išaugo net 2,2 karto (iki 140 tiltų), o tai atspindi nerimą keliančias tendencijas.
„Nors šiuos rezultatus iš dalies lėmė ir po įvykusių incidentų sugriežtėjęs defektų vertinimas, tiltų būklės kaita per pastarąjį dešimtmetį tikrai įgavo didesnį pagreitį. Būtina imtis spartesnių strateginių priemonių tiltų saugai užtikrinti, nes ilgainiui situacija gali virsti sunkiai kontroliuojama“, – teigia prof. dr. D. Bačinskas.
Raginimas nelaukti kritinės ribos
Bendrovės „Via Lietuva“ duomenimis, šiais metais visoje šalyje planuojama sutvarkyti 25 blogos būklės tiltus. Nepaisant to, metų pabaigoje tokių statinių vis dar bus daugiau nei 100. Bendros situacijos nepavyks pagerinti, jei nebus užtikrintas nuoseklus dėmesys geros būklės tiltų priežiūrai.
Prof. D. Bačinsko vertinimu, pastaraisiais metais didėjantis kritinės būklės tiltų skaičius rodo esamos sistemos neefektyvumą, kai į problemas reaguojama per vėlai, o tiltus tenka griauti ir statyti iš naujo.
Dar viena priežastis – daug metų tiltų priežiūra buvo stagnacijoje, todėl šiandien jų tvarkymui reikalingi dideli finansiniai ištekliai.
„Neturi būti koncentruojamasi tik į blogos būklės tiltus. Dalis žmogiškųjų ir finansinių išteklių visuomet turi būti skiriama ir likusiems 90 proc. automobilių tiltų, nes be savalaikių injekcijų jų būklė taip pat taps kritine. Kitaip tariant, liksime uždarame rate be galimybės jį sustabdyti“, – įsitikinęs mokslininkas.
Pasak profesoriaus, finansinių išteklių paskirstymas kiekvienam tiltui turi būti toks, kad visame statinio gyvavimo cikle – nuo pastatymo iki nugriovimo – su eksploatacija ir priežiūra susijusios išlaidos būtų minimalios.
„Tai sudėtingas uždavinys. Pasaulinėje praktikoje naudojamos modernios duomenų, skaitmeninių dvynių analizės ir galimų rizikų modeliavimo sistemos, leidžiančios pereiti prie prognozėmis grįsto tiltų eksploatacijos valdymo. Lietuvoje tokių priežiūros sistemų integracija tampa neišvengiama“, – pažymi D. Bačinskas.
Rizikos dėl viešosios ir privačios partnerystės projektų
Seimas neseniai priėmė Kelių įstatymo pataisas, kurios leis valstybinės reikšmės kelius modernizuoti viešosios ir privačios partnerystės (PPP) pagrindu. Pagal šį modelį keliai ar jų dalys gali būti laikinai perduoti privačiam subjektui valdyti ir naudoti, kol bus atnaujinta infrastruktūra.
Skaičiuojama, kad PPP būdu galėtų būti įgyvendinta projektų už daugiau nei 3 mlrd. eurų, prioritetą skiriant avarinės būklės tiltams. Vis dėlto, asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas Šarūnas Frolenko perspėja, kad ilguoju laikotarpiu tai gali sukelti didelę finansinę naštą valstybei.
„Didžiausia rizika kiltų, jei per artimiausius metus prisiimtume daug tokių projektų, bet neišspręstume bendro kelių finansavimo klausimo. Gali nebelikti lėšų einamiesiems darbams padengti, nes didžioji biudžeto dalis būtų skirta ankstesnių įsipareigojimų aptarnavimui. Bendra tiltų ir kelių būklė toliau blogėtų, o jų būsimas remontas valstybei vis brangtų“, – teigia Š. Frolenko.
Pagal Vyriausybės patvirtintą Kelių priežiūros ir plėtros programos (KPPP) finansavimo lėšų panaudojimo sąmatą, šiemet kelių infrastruktūrai skiriama 436,4 mln. eurų. Tai yra apie 14 proc. mažiau nei buvo panaudota 2021 metais (509 mln. eurų).
„Tiek tiltų, tiek kelių savalaikė priežiūra kainuoja žymiai mažiau nei avarinis remontas. Pirmiausia turėtų pasikeisti bendras požiūris į infrastruktūros finansavimą bei valdymą. Problema ta, kad į kelius vis dar dažnai žiūrime kaip į išlaidas, o ne investiciją. Skaičiuojame, kiek išleidžiame keliui, o ne kiek grąžos ir naudos jis sukuria“, – aiškina asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas.