Europos Sąjungai įpareigojus automobilių gamintojus užtikrinti tinkamą elektromobilių baterijų perdirbimą pasibaigus jų gyvavimo ciklui, rinkoje susiklostė paradoksali situacija.
Nors siekis tausoti aplinką yra neabejotinai sveikintinas, Londono tyrimų bendrovės „Circular Energy Storage“ atlikta analizė atskleidžia, kad pačių gamintojų pasirinkta šio reikalavimo įgyvendinimo strategija lemia visiškai beprasmiškas ir nepagrįstai dideles išlaidas, kurios galiausiai nugula ant galutinių pirkėjų pečių.
Ilgalaikių sutarčių spąstai
Didžioji dalis automobilių gamintojų, siekdami finansinio stabilumo ir norėdami apsidrausti nuo galimų kainų svyravimų, su perdirbimo įmonėmis masiškai sudarinėja ilgalaikes sutartis.
Iš pirmo žvilgsnio toks žingsnis atrodo logiškas ir protingas, garantuojantis finansinę ramybę ateinančiam dešimtmečiui. Tačiau ekspertai atkreipia dėmesį į vieną esminę detalę. Šiuo metu baterijų perdirbimo pramonė vis dar žengia pirmuosius žingsnius, procesai vyksta palyginti nedideliu mastu, o technologinės sąnaudos yra milžiniškos.
Tai reiškia, kad ilgalaikėmis sutartimis automobilių gamintojai tiesiog užsifiksuoja pačias aukščiausias įmanomas perdirbimo kainas. Analitikų duomenimis, šiuo metu LFP (ličio geležies fosfato) baterijų perdirbimas kainuoja apie dvidešimt penkis eurus už kilovatvalandę, o NMC (nikelio, mangano ir kobalto) – apie pustrečio euro. Taigi, standartinio penkiasdešimties kilovatvalandžių talpos akumuliatoriaus utilizavimo kaštai gali dirbtinai išpūsti galutinę elektromobilio kainą nuo šimto dvidešimt penkių iki net tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties eurų.
Kainos kris, bet pirkėjai to nepajus
Tyrimo autoriai prognozuoja, kad jau artimiausioje ateityje situacija rinkoje kardinaliai keisis. Tobulėjant technologijoms ir perdirbimo pramonei įgaunant pagreitį, šių paslaugų kainos turėtų susitraukti net dviem trečdaliais.
Skaičiuojama, kad iki dvidešimt trisdešimt penktųjų metų perdirbamų baterijų kiekis išaugs beveik aštuoniolika kartų, o vienos tonos apdorojimo kaina nuo dabartinių šešių tūkstančių dolerių nukris iki mažiau nei dviejų tūkstančių jau šio dešimtmečio pabaigoje.
Fiksuodami perdirbimo kainas dabartiniame, pačiame aukščiausiame taške, gamintojai daro meškos paslaugą ne tik sau, bet ir savo klientams. Šios išpūstos išlaidos neišvengiamai atsispindi kiekvieno nuo konvejerio nuriedančio elektromobilio savikainoje, taip mažinant šių transporto priemonių prieinamumą plačiajai visuomenei.
Neišnaudotas antrinės rinkos potencialas
Nors dauguma automobilių pramonės atstovų į Europos Sąjungos direktyvas žiūri tik kaip į dar vieną papildomą finansinę naštą ir teisinį galvos skausmą, tyrėjai tokį požiūrį vadina pernelyg paviršutinišku. Tinkamas baterijų tvarkymas savyje slepia didžiulę pridėtinę vertę, kurią inovatyvūs gamintojai galėtų sėkmingai išnaudoti savo naudai.
Užuot tiesiog nurašiusios senus akumuliatorius kaip nuostolį, įmonės galėtų aktyviau ieškoti naujų partnerysčių, investuoti į baterijų atnaujinimą (angl. refurbishing) ar jų pritaikymą kitose energetikos ekosistemose. Toks strateginis požiūris leistų ne tik sumažinti galutinę produkcijos kainą, bet ir prisidėtų prie realios, o ne tik popieriuje deklaruojamos žiedinės ekonomikos kūrimo.