Pchenjanas ilgą laiką buvęs miestu be automobilių, šiandien išgyvena beprecedentį virsmą. Šiaurės Korėjos sostinę užplūdo masinė kiniškų transporto priemonių banga, į gatves atnešusi anksčiau neįsivaizduojamą chaosą.
Totalitarinis režimas iš automobilių registracijos kraunasi pelną, o naujus vairuotojų nusižengimus negailestingai baudžia net ir viešomis egzekucijomis.
Šiaurės Korėjos, kaip šalies, kurios keliais sklaidosi tik dulkės ir retkarčiais pravažiuoja karinis sunkvežimis, įvaizdis nenumaldomai tampa praeitimi. Per pastaruosius trejus metus, kai šalis dar tik atsigavinėjo po pandemijos ir vėl atvėrė prekybos sienas, sostinės gatvės užsipildė automobiliais, kurių dar visai neseniai čia niekas nebuvo matęs.
Šis bumas yra toks ryškus, kad tarptautinės naujienų agentūros praneša apie precedento neturintį reiškinį. Šiaurės Korėjos vairuotojai pradeda atvirai kovoti dėl parkavimo vietų prie prabangių restoranų ir prekybos centrų. Prie kai kurių objektų jau atsirado ir pirmieji automobilių aikštelių sargai, renkantys mokesčius.
Automobiliuose pradeda atsirasti modernūs vaizdo registratoriai, o savininkai pamėgo tamsintas stiklų plėveles, kurios uždaroje diktatūroje suteikia dar neregėtą privatumo lygį. Tiesa, kai kurie savininkai už tokį pernelyg didelį atsipalaidavimą sumokėjo savo gyvybėmis.
Kiniškų automobilių tvanas ir įstatymų pokyčiai
Kiniškos markės tapo naujaisiais Šiaurės Korėjos kelių šeimininkais. Šis importo srautas yra tiesioginis tylaus susitarimo tarp Pekino ir Pchenjano rezultatas. Kinija naudoja Šiaurės Korėją kaip realizavimo rinką savo senesniems modeliams ir produkcijos pertekliui, taip iš esmės nupirkdama monopolį į būsimą kaimyninės šalies infrastruktūros veidą.
Šio reiškinio simboliu tapo naujai reklamuojama nacionalinė markė „Madusan“, kuri blizgiose reklamose pristato modernius elektromobilius kaip vietinės pramonės pasididžiavimą, nors realybėje tai tėra kiniškų modelių kopijos su pakeistais logotipais.
Esminis lūžis įvyko pakeitus teisės aktus. Nors nuoseklus importo augimas stebimas jau trejus metus, per pastaruosius dvejus Kim Jong Uno režimas šį procesą dar labiau paspartino, tyliai įteisindamas taisykles, kurios anksčiau egzistavo tik pilkojoje zonoje.
Anksčiau privatūs verslininkai privalėdavo registruoti savo automobilius valstybinių įstaigų ar kariuomenės vardu, kad išvengtų konfiskacijos. Šiandien valstybė jau leidžia oficialiai registruoti vieną automobilį vienam namų ūkiui, nes režimui tai itin naudinga. Kiekvienas automobilis reiškia solidžias pajamas valstybės iždui iš registracijos mokesčių, kuriuos naujoji verslininkų klasė moka gana noriai.
Kad laikai keičiasi, įrodo ir vaizdas pažvelgus į valstybinius numerius. Jei anksčiau dominavo mėlynos ir baltos valstybinių automobilių bei juodos kariuomenės transporto lentelės, dabar eisme vis dažniau šmėžuoja privatūs geltoni numeriai.
Šalies elitas atranda elektromobilius
Su šiuo plėtros etapu susijęs ir vienas intriguojantis technologinis paradoksas. Šiaurės Korėja, ilgą laiką kovojanti su lėtiniu degalų trūkumu ir tarptautiniu naftos embargu, išeitį rado elektromobilumo srityje. Kiniški elektromobiliai tapo tikru Pchenjano elito hitu. Prie prabangių viešbučių ir rezidencinių rajonų pradeda dygti pirmosios įkrovimo stotelės, sukuriančios keistą ir kiek siurrealistinį kontrastą su aplinkine socialistinio realizmo dvasia dvelkiančia architektūra.
Visgi naujoji automobilių rinka ir toliau atkartoja žiaurią vietinės visuomenės hierarchiją. Žemesniosios klasės vis dar privalo tenkintis senais modeliais, tarnaujančiais kaip darbo įrankiai kroviniams gabenti. Šiandieninėje Šiaurės Korėjoje modernaus elektromobilio turėjimas yra neabejotinas galios demonstravimas.
Tai žinutė aplinkiniams, kad savininkas stovi aukščiau energetikos krizės, kuri likusią šalies dalį skandina tamsoje. Nors benzinas yra brangus ir griežtai normuojamas, elektrą turtingesnės šeimos gali pasigaminti pačios, naudodamos ant stogų įrengtas saulės elektrines, arba siurbti ją iš valstybinio tinklo naktį.
Automechanikams tenka neregėti iššūkiai
Ekstremalus eismo srautų padidėjimas paskatino visiškai naujos paslaugų ekosistemos atsiradimą. Mieste sumažėjo pėsčiųjų, tačiau atsirado privačių plovyklų ir autoservisų. Mechanikai, kurie anksčiau patirtį kaupė prie primityvių senų variklių, dabar turi susidoroti su modernia kiniška diagnostika ir sudėtingomis multimedijos sistemomis.
Didžiausiu iššūkiu tampa lokalizuota programinė įranga. Per dešimtmečius trukusią izoliaciją Šiaurės Korėjos dialektas drastiškai nutolo nuo Pietų Korėjos kalbos. Režimas nuosekliai valo kalbą nuo užsienietiškų žodžių, tad Šiaurės Korėjai pritaikyta programinė įranga klaidas praneša sausa, archajiška biurokratine kalba.
Neturint prieigos prie globalaus interneto, kiekvienas gedimas tampa tikru detektyviniu darbu, kur patirtį tenka keisti bandymų ir klaidų metodu. Negana to, net ir prestižinė uniformuotų eismo reguliuotojų profesija dabar patiria precedento neturintį spaudimą – joms tenka realiai valdyti tankų eismą, kuris piko valandomis pavojingai artėja prie visiško kolapso.
Žiauri kaina už laisvės iliuziją
Totalitarizmo fone naujoji judėjimo laisvė turi labai kraupias ribas. Automobilio turėjimas anaiptol nereiškia teisės keliauti bet kur – norint išvykti už miesto ribų, vis dar būtina turėti oficialų leidimą ir praeiti daugybę patikros punktų. Be to, modernūs kiniški automobiliai su dideliais ekranais slaptosios policijos akyse greitai tapo pavojingais įrankiais.
Žmogaus teisių organizacijų duomenimis, per pastaruosius dvejus metus įvykdyta ne viena vieša egzekucija automobilių savininkams, pas kuriuos policija atsitiktinių patikrinimų metu USB laikmenose rado kontrabandinių Pietų Korėjos serialų ar uždraustos muzikos.
Be ideologinio grynumo, valstybinis aparatas su neregėtu brutalumu saugo ir savo paties finansinius interesus. Išaugus transporto srautams, užvirė nuožmi kova dėl juodosios degalų rinkos. Pranešama apie egzekucijas valstybės tarnautojams ir kariškiams, kurie buvo nuteisti už valstybinių naftos rezervų grobstymą ir pardavinėjimą privatiems asmenims.
Šis kruvinas kontrolės mechanizmas atsiliepia ir importuotojams – pasienio zonose įvykdyta ne viena valymo operacija, kurios metu aukšti pareigūnai sumokėjo gyvybe už tai, kad importuodami automobilius ėmė kyšius ir neperdavė jų į Pchenjano iždą.